Mažųjų valdoms PENKERI! Kelios eilinės neeilinės istorijos

Vakar Mažųjų valdos atšventė penktąjį gimtadienį. Penkeri metai, dešimtys seminarų, šimtai pamokų, tūkstančiai šeimų. Šiandien noriu pasidalinti su Jumis keliomis istorijomis, kurios yra neeilinės ir tuo pačiu eilinės, lyg kalbančios, iliustruojančios tūkstančius kitų!

Bet prieš tai noriu tarti kelis didžiulius ačiū:

  • Lolitai, kurią prieš daugiau nei penkerius metus užsipuoliau automobilių stovėjimo aikštelėje su pasiūlymu vesti pamokas ne tik savo, bet ir mano studijoje. Ji buvo pirmoji akademijos mokytoja. Šiandien jų 12. Likus savaitei iki atidarymo Lolita žvalgėsi pro dar statybinėm dulkėm nusėtus akademijos langus ir manė, kad šnypštas bus, o ne atidarymas. Ačiū, Lolita, kad patikėjote.

    Dovydas 2013 m. gruodžio 6 d. akademijos atidaryme ir 2018 m. darželio baigimo šventėje.
  • Pirmosioms 7 intelektų lavinimo programos grupėms. Už kantrybę ir pakantumą. Dažnai pagalvoju kaip būtų smagu, jei jie ir dabar išlankytų programą ir pamatytų, kaip nuostabiai ji pakitusi, kokia įvairiapusė, išsami ir praturtinanti tėvystę.
  • Savo sūnui Dovydui. Už visas nuo jo nuvogtas dėmesio valandas, už nuovargio kupinus vakarus, juk projektas prasidėjo kai jam buvo vos vieneri iki iki pat kokio trečiojo gimtadienio buvo mažokai ramybės namuose, kol MV stojosi ant kojų.
  • Visai Mažųjų valdų komandai. Kasdien jaučiu dėkingumą jiems už tai, ką daro ir kaip daro.
  • Tokiems ypatingiems komandos nariams kaip Simona, Jolanta ir Karolina. Moterys, pačios žinot už ką. 🙂

Ir dar prieš istorijas viena mano sūnaus, pirmagimio Dovydo citata. Štai, ką jis man kartais sako:

Ech, mama, jei ne mano gimimas – nei tu Mažųjų valdų būtum įkūrusi, nei knygą būtum parašiusi. Kaip gerai, kad aš gimiau!

Pirmoji apie Inetą ir jos Jonę bei judviejų kelią nuo Mažųjų valdų atradimo 2013 m. pabagoje iki dabar. Inetos portretas lydi mane visus šiuos metus. Ji yra viena iš kokių 20 proc. tėvų, kuriems vaikai yra geriausias dalykas, koks tik galėjo nutikti gyvenime. Rodos jiems nėra nieko smagesnio (būtent smagesnio, o ne tik svarbesnio) nei auginti vaikus. Ačiū Ineta už šį vaizdinį.

Taigi, mama Ineta apie:

Jonė 2014 m. pavasarį ir 2018 m. gruodį.

Jonei buvo 4 mėnesiai, kai atradau Kūdikių akademiją. Vietą, kur stipriai sutvirtėjau kaip mama ir radau aiškų planą, kaip Padėti savo vaikui gauti tai, ko reikia. Saugumą, smalsumą, laisvę patirti pasaulį. Kelių mėnesių tikrų Nuotykių Akademijoje lydi mus jau beveik 5 metus. Jai 5, ir ji tokia galinga, tokia smalsi, tokia iškalbinga, tokia narsi! Aš nesistebiu, kad ji kažką netikėto sugalvoja, pasamprotauja kaip tikras išminčius, kai sužiba savo atmintim – Tai tiesiog vyksta. Ji nuostabi, ir, svarbiausia, ji pati tai žino.

“Išpakavusi” visatos dovaną – įprasminti savo misiją Žemėje – jau žinojau, kad noriu kažką daryti, ir radau labai kokybiškas gaires, ką ir kaip. Ir kantriai, po truputį, stabtelint, pasidžiaugiant, pasimatuojant, kluptelint, giliai įkvepiant i

r nuolat einant pirmyn – nes man patinka kelias, kurį pasirinkau. Taip jau pagalvojus, ir MV užaugo labai. Nuo tokių nedrąsių, bet aiškiai žinančių savo misiją, mažais žingsniukais link šiandienos šaunuolių.

Antroji istorija apie Jelena ir jos Oliviją. Olivija, rodos, yra auginama kaip Velso princesė. Šis rūpestis ir karališko grakštumo puoselėjimas pavertė Oliviją labai subtilia dama. Iki šiol matomės, nes ji lanko mano darželį. Kai neseniai lankiausi su kūdikiu darželyje ir lyg netyčia tarstelėjau, kad noriu atsigerti – iš minios vaikų būtent žvitrios Olivijos akys tai išgirdo ir be jokių įprastų vaikams šūkaliojimų “AŠ ATNEŠIU”, ji nebyliai pripylė ir ištiesė stiklinę vandens. Kadaise 7 intelektų lavinimo programos šeimoms duodavome ne tik užimtumo lapus, bet ir jų vykdymo dienoraščių lapelius, kuriuos vėliau rinkdavome. Olivijos šeimos lapeliai – vieni pavyzdingiausių kokius esu mačiusi per visus šiuos metus.

Mama Jelena apie gyvenimą:

Nors praėjo jau kiek daugiau nei 4 metai, tačiau keletas prisiminimų yra vis dar gajūs. Ištarus „Mažųjų valdų“ pavadinimą, pirmiausiai iškylanti asociacija yra susijusi su Renata. Ji yra pirmoji ir labai mylima Olivijos mokytoja, kuri susiklosčius aplinkybėms ir iki šiol lydi Oliviją jos kelyje.

Prisimenu Olivijos (tuomet jai buvo 1 metukai) reakciją į Akademiją: norą eiti į užsiėmimus, kurį (pripažinkime) gerokai sustiprindavo galimybė pažaisti dar nematytais ir neturėtais žaislais. Pamokėlių metu, kuomet vaikučiams buvo praskleidžiami Akademijos lobynai (šviesos stalas, muzikos instrumentai, visokiausios priemonės) Olivija, nors ir nedrąsiai, bet būtinai stengėsi pralįsti arčiau, kad nieko nepraleistų. Neatsitiktinai vienas skiriamųjų Mažųjų valdų veiklos bruožų buvo ir tebėra spindinčios vaikučių akys, nepriklausomai nuo to, ką jie daro – atlieka užduotį, sportuoja, stebi aplinką ar tiesiog žaidžia.

Manau, kad ta pirmoji diena, kai peržengėme Mažųjų valdų kūdikių akademijos slenkstį, buvo nuostabi diena visai mūsų šeimai. Niekuomet nesvarstėme, ar verta tęsti, ar reikėtų kažką keisti, ar galėtume būti kažkur kitur, nes Akademijoje ne tik radome kupiną meilės, supratingumo, pagalbos bei palaikymo atmosferą, bet ir gavome lavinimo sistemą, kurioje Olivijos noras pažinti pasaulį, išbandyti save yra nuolat skatinamas ir palaikomas.

Viską, ką darome gyvenime, darome patys. Bet kaip smagu, kai pavyksta surasti kažką šalia, kieno kompetencija galima pasikliauti, o duoti patarimai visuomet yra veiksmingi.

Trečioji istorija apie Jolantą ir jos Nidą. Su Nida, kaip ir su daugeliu kitų buvusių Mažųjų valdų lankytojų susitinkame Suzuki metodo centre muzikuoti. Nida turi ypatingai skvarbų išmintingą vaikišką žvilgsnį, nuo kurio niekur nepasislėpsi. O jos nepaprastai greitą tobulėjimą prie pianino sužavėti aptarinėjame užkulisiuose.

Mama Jolanta apie spalvingumą:

Tiek TADA, tiek DABAR dienos tiesiog lekia! 🙂 Be abejo, prieš 5 m daug kas atrodė ir buvo kitaip – daug nežinomybės, nerimo, entuziazmo, neatsakytų klausimų. Atradus MV kūdikių akademiją, tuo pačiu radau nemažai atsakymų į tuomet kylančius klausimus, pati tobulėjau, mokiausi ir augau kartu su Nida. Laukdavau užsiėmimų ir galimybės tiesiog pabuti bendraminčių apsuptyje. Susipažinau su daug entuziastingų ir malonių mamų, su kuriomis tapome draugėmis ir bendraujame šeimomis iki dabar:)

Ar pakeitė 7 intelektų programa gyvenimą?.. sakyčiau, ji pakeitė mano požiūrį į vaikučio auginimą, buvimą ir laiką leidžiama kartu. Ir dar, ši programa tuo metu padarė tiek mano, tiek Nidos gyvenimą įdomesnį, spalvingesnį ir prasmingesnį. Ir tai jau TIKRAI. Dar ir dabar po 5 m su Nida pavartome anuomet vykusių užsiėmimų skaitymo korteles, figūrų korteles, užduotis, gestų kalbos korteles, pasiklausom klasikinės muzikos ir t.t. Nidai baisiai įdomu, kad papasakočiau kaip viską darėm, kaip ji elgėsi, ką sakė ir pan. O man be galo malonu prisiminti.

Džiaugiuosi, kad atsitiktinumo dėka (o gal ir neatsitiktinimo) atėjome į MV kūdikių akademiją ir ten kartu su Nida išbandėme tiek daug įdomių dalykų! Įskaitant stovyklas, be abejo!:)

Ketvirtoji istorija apie Dovilę ir jos Praną. Dovilė yra viena iš tų daugelio mamų, kurios pradėjo lankydamos akademiją, o “baigė” tapusios Mažųjų valdų komandos dalimi. Dovilė užsispyrusiai paskubino mus žengti antrą 7 intelektų lavinimo programos plėtros žingsnį ir PAGALIAU, seniai laukusi Klaipėda taip pat turi savo mokytoją! Žaviuosi Dovilės užsispyrimu!

Keli mamos Dovilės žodžiai apie pradžią:

Prieš trejus metus, kaip ir daugelis mamų, ieškojau užsiėmimų/burelio savo pirmagimiui. Į akiratį pateko 7 intelektų lavinimo programa. Nuojauta kuždėjo, jog turiu pabandyti.

Mums su vyru artima humanistinės pedagogikos filosofija, prieraišiosios tėvystės teorijos, tačiau anuomet tiksliai negalėjome įvardyti, kas tai. Trūko žinių. Taip pat jaučiau, jog su vaiku galima veikti įdomius dalykus, smagiai mokytis. Tačiau trūko išmonės. 7 intelektų lavinimo programa man nurodė kryptį, mintys įgavo aiškią formą. Tai stiprus žinių koncentratas tėvams ir puiki patirtis vaikams.

Programos metu jaudinausi, jog nespėju atlikti užduočių, pažaisti visų žaidimų. Intensyvu. Bet, nepaisant to, kiekvieno užsiėmimo laukdavau lyg šventės. Pakraudavau motyvacijos ir teigiamos energijos bateriją visai ateinančiai savaitei. Tačiau didžiausia dovana – tai suvokimas, jog mažas vaikas yra mokymosi genijus. O žinios, informacija, kurią sužinojau tuomet, mus lydi ir iki šiol. Kitaip tariant – kartą paragavęs jau niekada nepamirši skonio. 🙂

Ačiū visiems ir visoms kuriantiems Mažųjų valdų istoriją. Iki pasimatymų!

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s