Apie knygą “Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais” ir mano karantininiai suvokimai

Tinklaraščio juodraščiuose gal kokie 6 tekstai. Gal šį baigsiu?..

Prieš kelias dienas dovanų gavau leidyklos Dvi Tylos ką tik pasirodžiusią Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės knygą “Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais”. Perskaičiau per dieną. O aš dažniausiai jokių knygų neperskaitau iki pabaigos, nes jau pirmame skyriuje būna aišku kaip tai pakeis mano mintis ir kuo bus naudinga. Su šia nutiko kitaip.

Esu ne sykį rašiusi apie vaikų auginimą ir poreikį nuolat peržiūrėti prioritetus (čia ir čia) tam, kad tikrai realizuotum svarbiausius savo punktus. Ir štai šiame vis peržiūrimų prioritetų sąraše niekada nelikdavo laiko paskaityti gausybę nuostabių tinklaraščių apie mamystę. Visada norėdavau, bet niekaip nelikdavo laiko. Gaila, ir dabar suprantu, kad ypač gaila dėl tinklaraščio Pterodaktilis.com. Veronikos knyga man padovanojo galimybę susipažinti su pastorojo dešimtmečio ir dar daugiau tėvystės tendencijomis. Juk aš net supermamų forume nei sykio nesu buvusi. Rimtai.

Dabar tikrai geriau suprasiu (bent pabandysiu suprasti) ne tik tėvus hipsterius bet ir naujai ateinančią tėvų snaigių kartą, kurie jau dabar kraupina darbdavius savo nenusakomu neatsparumu.

Antra priežastis, kodėl man ši knyga labai patiko yra mūsų vaikystės retrospektyva. Kaipmat pasinėriau į emocingų praeities šiurpulių liūną. Laukiniai devyniasdešimtieji man buvo dar atšiauresni, nes be įprastų sunkumų apie kuriuos nepaprastai godžiai, karamelės tirštumo pastraipomis rašo autorė. Atšiauresni, nes dar buvau:

  • iš rusakalbės šeimos (netolerancija jiems žydėjo kaip Sakurų sodas),
  • iš šeimos, kuri lūžyje pradėjo verslą (o juk gerbiamas tebuvo nepriteklius),
  • labai mylima “bernų” nuo pat pirmos klasės iki pat mokyklos baigimo (ir dėl to natūraliai nekenčiama daugumos “mergų” (viena net parašė “Renatos pakarimo planą”));
  • lengvai ir gerai mokiausi (dėl to nekenčiama galiorkos, kuri mokėsi blogai ir tikrai mokėjo tyčiotis);
  • turėjau “puskę” dizainerę Vilniuje, kurios dėka batų ir rubų naujoves į mano garderobą pakliūdavo vienu sezonu anksčiau, o to žinoma niekas nesuprato (“kas per basutės su dirželiu per pirštą?!”, “Ką, neužteko pinigų antrai kuprinės petnešai?!”)

Taigi mokykloje buvo sunku. Labai. Bet tai mane labiau užgrūdino ir leido kitoniškumą suvokti kaip vertybę, nes keistas = įdomus.

O emocinės brandos (apie kurios formavimosi specifiką 90-aisiais taip pat rašo Veronika) įgavau susirašinėdama su savo sielos drauge/pusesere Aušra ir savo pirmąja meile. Dešimtimis popierinių laiškų.

Trečia priežastis, kodėl ši knyga man atrodo verta dėmesio yra spindintis atvirumas kalbėti apie tai, kodėl taip ilgiesi savęs paties. To ano, iki vaikų, pamažu pamildamas save naują. Niekada nebijau pasakyti, kad esu vaikų gerbėja. Savo ir visų pasaulio vaikų, bet tuo pačiu manau, kad laikas be vaikų yra privalomas kiekvieno iš tėvų laikas. Ir kai tik turime progos pabūti be jų – neaukojant jų teisės į prieraišumą ir kokybišką priežiūra – mes neriam lauk į ten, kur jų nėra. Seneliai, valandinė auklė (laaabai retai prieinama), draugai. Tai žinoma tik prieskoniai, esmės tai nepakeičia. Ir aš labiausiai gal ilgiuosi ne savęs iki vaikų, o savęs be vaikų. Dažniau, daugiau. Bet Lūnai dar tik 1,5 ir reikės kiek palūkėti. Kartais dirbu darbe ir taaaaaip nenoooooriu, kad ateitų vakaras. Nes reikės grįžti. Vargina ne vaikai, vargina buitis ir rutina. Bet grįžtu ir ašaroju laimės ašarėlėmis aptikusi juos kurs nors po stalu ar įgyvendinant kokią kitą žavingą nesąmonę.

Ketvirta priežastis, kodėl man buvo gera knygą pabaigti buvo galimybė dar sykį prisiminti savo gyvenimo misiją. Manau, kad mano misija yra padėti tėvams geriau pažinti savo vaikus. O kai žinai, su kuo turi reikalą, tada ir džiaugiesi labiau ir susitvarkai lengviau ir savo kaip tėvų misijoje matai daugiau vertės, o tai juk savaime gaivina. Deja yra nepaprastai daug vaikų, kurie auga skursdami visose trijose harmoningos raidos srityse – proto, kūno ir “širdies”. Nes tėvai užsisupa savo interesų, vargų ir analizavimo jūroje, pasimeta gausybėje literatūros, guglinimo ir socialinių tinklų klampynėje, apie kurią rašo knygoje autorė.

Man neratai sako: “Lengva Tau kalbėti”. Stengiuosi nepamiršti, kad vaikus turiu tik du (kai turėjau tik vieną, visai jaučiausi neįgali), kad pirmasis yra tiesiog sukalbamumo ir nuoseklumo angelas. Kad tarp pirmo ir antro didelis (7 metų) skirtumas. Kad man teko likimas būti su labai švedišku vyru (bent vaiko auginimo klausimais).

Bet tuo pačiu stengiuosi nepamiršti ir savo misijos – žadinti tėvų interesą savo vaikams ir suvokimą, kad tuos kelis metus iš esmės vaikai yra svarbiausi (vyro ir moters ryšio gralis šventas, bet iškart po jo – vaikai). Jiems šis metas yra lemiamas, o mes atliekame dievišką misiją. Taip, būtent taip ir ne pusžodžio paprasčiau ar buitiškiau. Verta pasistengti. Verta pasidomėti, stengtis pažinti. Ir laiškai, kuriuos reguliariai gaunu iš tėvų, kurie lankėsi mano seminaruose, dalyvavo nuotoliniuose ar lankė Mažųjų valdose sukurtas programas, byloja, kad man pavyksta. Jų pasitenkinimas tėvyste gerokai paauga. Ir už tai esu labai dėkinga.

Šįryt pusryčių metu Lūna (dabar 1,5 metų) sukišusi pirštą į bendros uogienės dubenėlį žvelgė į mane tokiu velniūkščio žvilgsneliu, kuris vis dažnėja ir kuris pranašauja rimtą egzaminą mano gebėjimui matyti kas tas vaikas. Tikuosi jį išlaikysiu.

Į knygos pabaigą rodos buvo jau kiek per daug depresyvumo, kurio nenorėjau ir nemėgstu (todėl niekada nežiūriu trilerių ir siaubo filmų, nes norint kurti šviesą reikia iš jos ir semtis, kūrybai reikia šviesos ir tušrumos), bet net toje vietoje knygos nemečiau šalin. Ir džiaugiuosi, nes pabaiga išties meniškai supinta viltis atgauti save. Apkabinus patraukliai ryškią knygą šiek tiek pasigailėjau savęs, o tada grįžau į vieškelį.

Atsisakau laukti to savęs atgavimo, kuris nušvinta vaikams paūgėjus. Aš renkuosi patirti kiekvieną akimirką, kai savo vaikui esi alfa ir omega. Kai jiems taip reikia šluostytis ašaras į tavo plaukus. Su neilgomis pertraukomis išsirėkti miške.

Didelis storas, devyniasdešimtųjų vaiko-mamos ačiū Veronikai. Už seniai nepatirtą džiaugsmą skaityti visą dieną, nes negali atsitraukti, beveik kaip kine. Ypač karantino kontekstuose.

Karantinas manau neblogai paaugins kai kurių tėvų kantrybės plunksnas.

O aš – aš esu nepapratai dėkinga už šį laiką. Laiką, kai kaip niekad anksčiau esame kartu šeimoje ir jau kelinta diena iš eilės jaučiu didelį pasitenkinimą dėl dolce far niente – saldaus nieko neveikimo. Taip, dirbu aš laaabai daug, nes Mažųjų valdos staiga turėjo pavirsti nuotolinėmis valdomis. O man nepatinka daryti laikinų formatų, man patinka daryti įdirbį ateičiai. Bet laisvalaikiu, laike su vaikais – kaip niekad daug ramybės. Tikro maisto, tikro bendravimo, gamtos. Bendras priešas nedvejotinai sutelkia.

O dar man labai gera girdėti bene kasdien Dovydą sakant: “Kokia nuostabi buvo diena! Labai labai gera diena!” Ir jis atsipalaidavęs – nesiprašo į žaidimų kambarius, pas draugus, senelius, į kavines ar kinus. Ramiai mėgaujasi namais. Ir man šis laikas auksinis. Nuotoliniai mokyklos (kurią ypač gera pažinti artimiau), pianino (visada yra laiko pagroti!), aikido ir Mažųjų valdų formatai neleidžia apsnūsti ir lipti sienomis protui, širdžiai ir kūnui. Viskas ir toliau harmoningai vystosi. Ir aš tai matau! Turiu laiko matyti, o ne tik logistika rūpintis.

Šiandien ėmiausi provokacijos ir klausiau Dovydo: “Ko labiausiai ilgiesi iš nekarantininių pramogų?” Ir gavau medalio vertą: “Nieko! Man labai gera namuose.”

Kiek mažiau namų formatas patinka Lūnai, jos amžiuje naujos vietos ir nauji daiktai yra kaip gaivus oras, bet stengiamės – naudojamės privilegiją lankytis Mažųjų valdų rekvizito sandėliukuose.

Dovydas Mažųjų valdos
Dovydas yra labai lengvas auginti vaikas. Ačiū likimui. 🙂

Ir dar – dangūs! Pusantrų metų gyvename kiek atokiau nuo miesto. Ten, kur lėčiau. Mane labiausiai šokiravęs dalykas buvo dangus – toks kaitus ir nuotaikingas, spalvingas, įkvėpiantis ir gniuždantis. Todėl ir ėmiau jį vadinti daugiskaita – dangūs.

Kasdien matome antis, dažnai gulbes, erelius, neretai gerves, stirnas, ką tik atskrido ir sukti lizdą ėmėsi kaimynai gandrai. Niekada nepamirškiu dienos, kai gandriukus paleido iš lizdo ir jie kelias dienas vaikštinėjo mūsų kieme, prie mašinos, prie terasos – rodos nesuprasdami, ką gi čia veikti ant tos žemės. Mokėsi rinkti maistą. O tuomet staiga dingo. Šiemet pasimetę bus kiti jaunikliai.

Žinoma, neretai imu kraustytis iš proto dėl vaikų, kurie nuo pat pabudimo iki nakties ima iš tavęs, ima, ima, ima. Ir dar nuo buities. Maisto gaminimo. Net sukūriau posmą apie indaplovę “Iškraut! Sukraut! Iškraut! Sukraut! <…>” Tuomet važiuojam gylyn į gretimą pušyną ir klausomės jūros ošimo. Jei pasiseka ir vėjuota – jis ypač garsus!

Man karantinas yra laikas, kai semiuosi. Savęs, vaikų, vyro, ramybės.

O dar – laikas pergalvoti viską iš esmės. Laikomės proto higienos ir nežiūrime filmų apie virusus, bet ar tik tos žinios Jums neatrodo kaip filmas? Tiek mirčių, tiek bedarbių, tiek pokyčių. Valstybė mojuoja paramos verslui vėliavėlėmis, bet jau ne pirmus metus stebiu ekonominį Lietuvos valdančiųjų neišmanymą, tad vertinu tai kaip fanų klubą – nuotaikos palaikymui, bet ne realiai pagalbai. Artėjant rinkimams ryškesnės ir rezultatyvesnės bus rinkėjams skirtos vėliavėlės.

Esu dėkinga Mažųjų valdų komandai. Nei vienas nesupanikavo, visi visi sugebėjo imtis naujų pareigų, įveikti kamerų baimę ir imtis naujų vaidmenų. Apie gausybę nuotolinių formatų – jau netrukus kitame mano įraše. Šiuo metu jau vykstančius rasite čia. 

P.S. skaitydama skyrių apie kaimo ir bendruomenės indėlį į vaikų augi(ni)mą jaučiu didelę vidinę padėką Mažųjų valdų kaimui, kuriame su Dovydo darželio alumniais (kai kurių tėvai yra mano bendradarbiai) iki šiol dalinamės kai kuriais auginimo vargais. Gali parašyti Messengery: “OMG, nespėjų – gal gali prigriebti Dovydą po muzikos?/į muziką?” arba dar įžūlesnis “Gal priglausit Dovydą šeštadienį nuo 9 iki 18? Norim dienos be vaikų, Lūnos auklė gali, tik va jo nesugalvojame kur dėti.”

Argi ne kaimas?

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s