Apie tai, kaip Dovydas pagyrimus žvejoja

Jau netrukus – Dovydo gimtadienis. Jis jo neįtikėtinai laukia. Draugams priprašė (žodis “liepė” sakyčiau irgi puikiai tiktų) surengti lobių paiešką. “Bet būtinai turi būti kas nors medyje, kas nors po žeme ir rasti reikia ką nors labai netikėta.”

Iliustracija iš programos Jausmų pasakos Princo dienoraščio, kurį pamažu kaupia lankantys programą.
Iliustracija iš programos Jausmų pasakos Princo dienoraščio, kurį pamažu kaupia lankantys programą. Princo dienoraštyje ne tik fiksuojama pamokos refleksija, bet ir pasiūlomi žaidimai namamas.

Jau bene banalu kalbėti apie tai, kaip vaikai pakeičia mūsų gyvenimus, jei tik leidžiame atsiduoti tam stebuklingam šėlsmui, kurį jie atsineša į mūsų namus. Daug vargo, bet ir džiaugsmo vandenynai.

Neseniai pradėjau mokytis dainas iš naujos programos JAUSMŲ PASAKOS. Ją kuriame kartu su muzikaliąja Lolita Navickiene ir pasakiškąja Viktorija Grigorjeva. Jau nekalbu apie spalvų ir formų meistrę Kotryną Laučytę, kuri piešia iliustracijas. Trumpai tariant programos tikslas – panardinti šeimas į muzikines pasakas, kurių fabula, princo Noriuko-Nenoriuko kelionė į Trijų Karalių valdomą karalystę padės pastebėti svarbias vaikystei ir suaugystei, šeimai temas ir rūpesčius. Emocijas, išgyvenimus, draugystę, harmoniją ir kitas temas, viena iš kurių – pagyrimai.

Aš manau, kad pagyrimai vaiką (ir kitus šeimos narius, žinoma) laisto kaip gėlę vanduo. Palaikymais reikalingas kaip oras. Ir nereikia visko suvesti iki banalaus ŠAUNUOLIS (kuris beje taip pat niekuo nenusikalto). Taigi programos pamokoje, skirtoje pagyrimams mes mokomės girti įvairiai. Pagal mokslines rekomendacijas. Bet, kad jau programa ne tik emociniam intelektui ugdyti skirta, dar apie tai ir dainuojam. Pramokau pagyrimų dainą ir sykį prieš miegą užtraukiau Dovydui (žodžiai L.Navickienės, muzika – A.Navicko):

  • Mano mama, tėvelis žino,
  • Kad gerą vaiką jie augina,
  • Jie mato, koks esu darbštuolis,
  • Siekiu užaugt ir stengiuos uoliai!

Read More »

Apie tai, kaip aš viską spėju. Ypatingai antro darželio atidarymo išvakarėse

Šiuo metu į pabaigą eina pirmos nuotolinio Stebuklinga pradžia kurso grupės darbas. Viena iš grupės mamų, Margarita (ir šiuo literatūrišku vardu, jei ne vyro prieštaravimai būtų buvusi pavadinta mano dukra) klausė:

Man vis dar keista suvokti, kad esu dviejų mama. Tikrai? Jie mano?!

Tikrai žaviuosi Jūsų užsidegimu vaiko ugdymui. Dažnai kyla klausimas kokia yra Jūsų pačios dienotvarkė, kaip Jūs inkorporuojate Lūnos ugdymą į savo dieną, kada atliekate buitinės kasdienes užduotis, kaip ruošiatės paskaitoms ir seminarams, kada randate laiko vyresnėliui ir vyrui ? Gal galėtumėte pasidalinti?

Klausimas man sukėlė labai įdomų polėkį paknibinėti kasdienybę. O atsakymai gal išties kam nors dar, ne tik Margaritai, pravers? Kadaise esu rašiusi apie prioritetus. Bet šiandien yra šiandien. Daug kas kitaip. Na ir antrojo darželio Antakalnyje atidarymo išvakarėse šis klausimas skamba keliančiai šypseną.

Taigi, dabar 10:29. Lūna miega pirmąjį savo miegą, kuris trunka apytiksliai dvi valandas. Kai tik ji užmiega – metu viską (ant stalo kalnelis graikiško apelsino žievių, kurį abi skaniai suvalgėme išlydėję tėtį į darbą. Ant kilimo mėtosi žaislai ir mano knygos (kitas vebinaras apie muzikalumo ugdymą, rengiu kalbėjimo gaires). Vonioje – skalbiniai. Trumpai tariant – vaikiškai-mamiškas bardakas. Bet, su juo reikia susitaikyti, jei nori dirbti (bet negali/nenori samdyti tarnaitės), nes miego metas yra vienintelis laikas, kai galiu. Kai Lūna nemiega – stengiuosi nė nepaliesti kompiuterio ar telefono (pavyskta ne visada). Taigi – metu viską ir dirbu. Dirbu ne viena, Mažųjų valdų komanda yra jau labai didelė, ja stengiuosi pasitikėti ir netrukdyti dirbti (pavyksta ne visada). Užsiimu tik savo – vertybiniais, metodiniais reikalais ir seminarais.

Read More »

Kokoso riešuto kiautas, dėmesio kortelė ar karoliukas vietoje PMŠ

Kaip yra nustačiusi žymioji Pepė Ilgakojinė – vaikai yra tikri daikteliautojai, tačiau vis dar lieka neaišku, ką tiksliai dovanoti, siekiant, kad žaislas būtų vaiko akiratyje daug ilgiau nei vieną dieną ir atneštų jam kuo daugiau naudos?

Kokoso kiautas patinka ne tik vaikams. Galima ne tik migdyti, bet ir plukdyti, ar panaudoti kaip serviravimo dubenėlį.

Pagrindinę trokštamą savo vaiko dovaną garantuotai žinote, tačiau aplinkui yra ir kitų vaikų, kuriems, esu tikra, ką nors perkate ar gaminate. Vietoj skubriai parduotuvėje nugriebto daikto (PMŠ – paskutinės minutės šlamšto), siūlau kelis nestandartinius sprendimus, kurie tikrai tikrai pradžiugins mažuosius daikteliautojus.

Populiariausi visų laikų žaislai

Laisvas žaidimas yra tai, ką šiuolaikinių vaikų tėvai gerai išmanė. Naujosios kartos vaikus vis rečiau pamatysi laisvai žaidžiant. Apie laisvo žaidimo prasmę, naudą ir būtinumą vis dažniau pavojaus varpais skambina tarptautinės organizacijos, ugdymo specialistai ir psichologai.

Tad, jei norite paskatinti ikimokyklinio amžiaus vaiką laisvai žaisti – pasirūpinkite tokiais nestandartiniais žaislais-daiktais.

Dėžės ir dėžutės, pagaliai ir pagaliukai, medžiagų atraižos, virvelės, o taip pat smėlis ir vanduo, kaip rodo vaikų žaidimų tyrimai yra patys populiariausi visų laikų žaislai naudojami laisvam žaidimui. Netikėtas rinkinys išties pradžiugins ir kūrybai išprovokuos jūsų mažąjį bičiulį.Read More »

Mažųjų valdoms PENKERI! Kelios eilinės neeilinės istorijos

Vakar Mažųjų valdos atšventė penktąjį gimtadienį. Penkeri metai, dešimtys seminarų, šimtai pamokų, tūkstančiai šeimų. Šiandien noriu pasidalinti su Jumis keliomis istorijomis, kurios yra neeilinės ir tuo pačiu eilinės, lyg kalbančios, iliustruojančios tūkstančius kitų!

Bet prieš tai noriu tarti kelis didžiulius ačiū:

  • Lolitai, kurią prieš daugiau nei penkerius metus užsipuoliau automobilių stovėjimo aikštelėje su pasiūlymu vesti pamokas ne tik savo, bet ir mano studijoje. Ji buvo pirmoji akademijos mokytoja. Šiandien jų 12. Likus savaitei iki atidarymo Lolita žvalgėsi pro dar statybinėm dulkėm nusėtus akademijos langus ir manė, kad šnypštas bus, o ne atidarymas. Ačiū, Lolita, kad patikėjote.

    Dovydas 2013 m. gruodžio 6 d. akademijos atidaryme ir 2018 m. darželio baigimo šventėje.
  • Pirmosioms 7 intelektų lavinimo programos grupėms. Už kantrybę ir pakantumą. Dažnai pagalvoju kaip būtų smagu, jei jie ir dabar išlankytų programą ir pamatytų, kaip nuostabiai ji pakitusi, kokia įvairiapusė, išsami ir praturtinanti tėvystę.
  • Savo sūnui Dovydui. Už visas nuo jo nuvogtas dėmesio valandas, už nuovargio kupinus vakarus, juk projektas prasidėjo kai jam buvo vos vieneri iki iki pat kokio trečiojo gimtadienio buvo mažokai ramybės namuose, kol MV stojosi ant kojų.
  • Visai Mažųjų valdų komandai. Kasdien jaučiu dėkingumą jiems už tai, ką daro ir kaip daro.
  • Tokiems ypatingiems komandos nariams kaip Simona, Jolanta ir Karolina. Moterys, pačios žinot už ką. 🙂

Ir dar prieš istorijas viena mano sūnaus, pirmagimio Dovydo citata. Štai, ką jis man kartais sako:

Ech, mama, jei ne mano gimimas – nei tu Mažųjų valdų būtum įkūrusi, nei knygą būtum parašiusi. Kaip gerai, kad aš gimiau!

Pirmoji apie Inetą ir jos Jonę bei judviejų kelią nuo Mažųjų valdų atradimo 2013 m. pabagoje iki dabar. Inetos portretas lydi mane visus šiuos metus. Ji yra viena iš kokių 20 proc. tėvų, kuriems vaikai yra geriausias dalykas, koks tik galėjo nutikti gyvenime. Rodos jiems nėra nieko smagesnio (būtent smagesnio, o ne tik svarbesnio) nei auginti vaikus. Ačiū Ineta už šį vaizdinį.Read More »

Apie knygą, kuri gyvena savo gyvenimą. Be manęs

Vakar bičiulė persiuntė dvi nuorodas į mano knygos VIENAS VAIKAS – 7 INTELEKTAI apžvalgas. Iš visų jėgų stengiuosi prieš pat gimdymą kuo labiau atsijungti nuo skaitmeninių priemonių ir darbų, įsimedituoti į būseną ir vienį su savo kol kas dar negimusiu vaiku. Tačiau atsiliepimai apie knygą yra kai kas, nuo ko atsispirti negaliu.

Kadaise, rodos be galo seniai atvykusi į posėdį leidykloje, kurioje buvo aptariamos iliustracijos, pirmosios suredaguotos teksto dalys ir šiaip jau dalyvavo kokie bent 6 žmonės pajutau kaip knyga pradėjo nuo manęs tolti. Dar labiau nutolo, kai savo įdirbį padarė redaktoriai, vizualų kūrėjai ir maketuotojai. Vis dar šiek tiek keista sutikti knygą knygų lentynose. Sava, bet svetima.

O šiandien, skaitydama tas dvi mamų recenzijas pajutau dar vieną atitolimo nuo savo minčių etapą – su knyga bendrauja jos skaitytojai. Jie supranta parašytus dalykus taip, kaip nori ir gali suprasti. Kai ką supranta ne taip, kaip aš norėjau, kad suprastų. Norisi pulti patikslinti, papildyti, papasakoti “tikrąją mintį”, bet tai gana vaikiška. Juk tai, kokius santykius su knyga ir jos turiniu užmezga skaitytojas, kokią jos vertę pajunta, kokią dalį paverčia savo gyvenimo dalimi yra labai individualu ir – ne mano reikalas. Read More »

Apie stiklo kalnus, dekretines atostogas ir pieninius dantukus

Sveiki, ponios ir ponai. Kaip gyvenate? Artimiausius metus daug dažniau nei iki šiol rasiu laiko įrašams į tinklaraštį, juk paskyrus savo kasdienybę mažo vaiko priežiūrai poreikis savirealizuotis ir intelektualiai niekur nedingsta.

Nuo rugpjūčio 1 d. formaliai išėjau dekretinių atostogų. Bent taip pasiskelbiau, pasikeičiau parašą į “IDĖJINĖ VADOVĖ”. Mano tikslas visada buvo ne tik dirbti darbą, kuris be galo patinka, bet ir sukurti sistemą, kuri gyvena savo gyvenimą be manęs. Tad atėjo metas matuotis ir įsipatoginti idėjinės vadovės apdare, kurį siuvausi ištisus penkis metus.

Liepos pradžioje skaičiau pranešimą Vilkės namų surengtame Mamų startuolių suvažiavime. Dalinausi patirtimi, kad vienintelis būdas pasiekti tikslus yra nuolat save ganyti, kad jų siektum, o ne paskęstum administraciniuose, bereikšmiuose darbuose, kurie (tyrimai rodo) atima 80 proc. laiko ir atneša tik 20 proc. vertės. Linkiu mamoms startuolėms stiprybės ir kantrybės. Kelias į sėkmę kupinas iššūkių ir bemiegių naktų (net sunku galvoti apie tai, per ką reikėjo pereiti), tačiau diena, kai apsivelki idėjinio vadovo rūbą yra išties šventinė!

Esu nepaprastai laiminga ir dėkinga už viską, kas mane supa. O pastarųjų metų “rezultatai” visiškai verčia iš koto. Baigiau rašyti knygą, ėmiausi naujų studijų universitete, knygos pasirodymo išvakarėse sužinojome, kad laukiuosi antro vaiko. Tada visai netikėtai nusipirkom hektarą žemės ir ant jo vyras baigia pastatyti mūsų svajonių namelį. Ten, kur klega gervės ir pievoje tupi kiškiai. O dabar, rugpjūtį, šie metai baiginėjasi ne mažiau simboliškai: Dovydui iškrito pirmasis pieninis dantukas, o tai ženklas, kad jis subrendo, baiginėja savo pirmąjį septynmetį ir ruošia marškinius ėjimui į mokyklą.Read More »

Mokslo metus uždarant: išmokime iš vaikų susikaupimo

Prieš savaitę skaičiau nedidelę paskaitą man neįprasta tema – apie verslo kūrimą mamoms start’uolėms Vilkės namų renginyje. Kas svarbiausia kasdienėje rutinoje? Nuolat persvarstyti prioritetus ir daugiausiai dėmesio skirti tam, kas svarbiausia, kas atitinka tikslus. Juk tyrimai rodo, kad žmonės trypčioje savo pasiekimų vietoje dažniausiai todėl, kad didžiąją dienos dalį užstringa rutinoje ir laiką skiria tam, kas atneša mažiausiai vertės.

Stengiuosi nuosekliai laikytis šios savo pačios rekomendacijos. Žinote apie ką galvoju kasdien? Kasdien iš naujo užduodu sau klausimą – kas yra vaikas? Kokie jo poreikiai? Nekalbu apie fiziologiją. Su šia viskas aišku. Kokie vaiko filosofiniai poreikiai? Kas yra vaikas?

Šiandien iš naujo žiūrėjau prieš savaitę įvykusios mokslo metų uždarymo šventės akimirkas. Šiemet pradėjome naują tradiciją – mokslo metus uždaryti atvira muzikos pamoka. Kiekviena darželio pakopa (taip vadiname grupes) muzikavo neįprastai – dalyvaujant tėveliams. Muzikinio intelekto ugdymas Mažųjų valdų darželyje laikomas būtinybe, juk muzika vienas iš universaliausių poveikio priemonių, kuri stiprina asmenybę.

Pirmos peržiūros metu įprastai iešojau savo vaiko ir savęs, tyrinėjau veido išraiškas, kurios geriausiai atspindi požiūrį į renginį. O dabar galėjau pažvelgti ir giliau. Šimtuose kadrų, šimtuose vaikų veido išraiškų reaguojant į mokytojos inicijuojamą dainavimą, šokimą ar kitokią interakciją spindėte spindi didingas, bene šventas, sakralus susikaupimas. Nesvarbu, ar vaikui dveji ar treji, ketveri ar penkeri. Jei vaikui įdomu, atrodo naudinga, skanu, jis susikaupia visu šimtu procentu ir nė pusprocenčio mažiau. Tai stulbinantis dėmesys ir domesys, kuris šįkart mane tiesiog pribloškė.

Read More »

Apie narkozes, sedacijas ir Džeko pupas

Grįžtu į tinklaraštį su pasakojimu apie ką tik pasibaugusią mūsų su Dovydu odisėją pas vaikų stomatologę. Taigi pirma – pasakojimas, o pabaigoje – apibendrinimas ir rekomendacijos visiems mums, kartais neryžtingiems tėveliams.

Istorija prasidėjo vieną niūrų rugsėjo rytą, kai nukeliavome pas gydytoją apžiūrėti dantukų, nes pastebėjau kelis pajuodusius ir nutariau nuvesti jaunuolį apžiūrai. Rytas pasitaikė niūrus ne todėl, kad nebuvo saulės, priešingai, ji švytėte švytėjo, tačiau gydytoja per nepilnas dvi minutes sunaikino mano geros mamos pojūtį lyg plaktuku būtų sutrupinusi ledą ir pasėjo nepasitikėjimo savimi sėklas, kurios sudygo taip greitai, kaip stebuklinga Džeko  pupa.

Read More »

Didelis stebuklas mažame Žmoguje (Dovydas prie pianino (Suzuki metodas))

dovydas-suzuki-koncertas Kai gimė mažasis pranašas Dovydas (beveik prieš penkerius metus!), pasidaviau nuojautai ir tyčia nevadinau jo “mano sūnumi” arba “mano Dovydu”. Juk jis ne mano, jis savo, o aš tik šalia, tam, kad padėčiau gyventi jam svarbiausią ir gražiausią tarpsnį gyvenime. Ilgą kelią nuėjome kartu. Jis nepaprastas. Labai sumanus, kantrus ir išmintingas. Nepaliauja manęs mokyti ir mokytis pats (šiuo metu kaip perliukus iš dainų ir aplinkinių kalbos rankioja naujus anglų kalbos žodelius ir klausinėja, pavyzdžiui, “ką reiškia “butterfly”?”).

Šį šeštadienį vyko nepaprastsa renginys – Suzuki metodo centro (viena iš mokyklų, praktikuojančių Suzuki metodą) Advento susibūrimas, kuriame Dovydas kartu su savo pianistais draugais ir būriu smuikininkų koncertavo bendruomenei. Nežinau kodėl taip nutiko būtent šįkart, bet visa tai stebint mano širdis norėjo skrieti.

Galbūt todėl, kad:

Read More »

“Kosmonautai”, kurie dirba su vaikais ir keli patarimai kaip padėti išlaikyti gerą vaiko ir auklėtojų ryšį

Ši vasara išties pati nuostabiausia mano gyvenime. Jei norite geriau pajusti ką jaučiu rašydama, pasileiskite Will Pharrell Happy. Kodėl šį? Trečiadienį atėjusi į darželį aptikau auklėtojus valgomajame šokančius pagal šią dainą, kol vaikai priešpiečiavo.

Prieš trejus metus, ruošdama atidarymui akademiją purkštavau, kad tikrai tikrai Mažųjų valdos neturės darželio. Bet, kaip sakoma – niekada nesakyk niekada.

Prieš dvejus metus neradau Dovydui padoraus darželio, kuriame galėtume tęsti VISAS nuo gimimo pradėtas puoselėti tradicijas – sveikai maitintis, daug sportuoti, mokytis kelių kalbų, muzikuoti ir daug daug būti lauke, gamtoje.

Lyg netyčia susipažinome su Jolanta Motiejūniene, kuri turi gausybę ir labai įvairios praktinės patirties ikimokyklinukų ugdyme. Patikima, tvirta, žinanti, patyrusi, ji įkvėpė ryžto ir pažadėjo būti kartu. Juk negali darželio kurti be patirties. O dar – į akademiją dirbti atėjo Simona (užsiliko su sūneliu Marku pabaigusi 7 intelektų lavinimo programą). Ji tapo pirmąja auklėtoja. Tiesiog sutverta šiam darbui. Su ja kartu sėkmingai įgyvendinome pusdienio darželio sumanymą akademijoje. Beveik visi tuometiniai akademijos pusdienio darželinukai šiuo metu lanko mūsų darželį. Į mūsų gretas netyčia (!) atėjo ispanė Belen – antroji auklėtoja.

Ir  – logiškas visos įvykių virtinės tęsinys – prieš pusantrų metų, labai palaikant akademijos bendruomenei priimtas sprendimas darželį visgi atidaryti. Prieš metus nuputėme paskutines dulkeles ir nukirpome raudoną kaspiną.

Mažųjų valdos – keturkalbis harmoningos raidos metodiką įgyvendinantis darželis. Ir aš žinau, kad tai vienas iš geriausių darželių mieste.

Jei galėčiau į lankstinukus įdėti pojučius ir jausmus, kurie čia sklinda, šventės nuotaikas, kurios tvyro, tai manau vietų visai nebeturėtume, bet juk į skrajutę nesutalpinsi pojūčių ir akimirkų.

 

Kaip gi nupasakosi, kaip nuostabu, kai matai kaip mūsų ispanakalbė Caroline pritupia į mažutės Godos akių lygį ir ištiesia jai rankas kviesdama ateiti rengtis į lauką su mamos švelnumo kupina šypsena, o Dovydas jau atsako jai sudėtiniais ispaniškais sakiniais!

Kai Simona duodasi koridoriais įsisupusi į indiškų (?) šokių apdarus, arba vis dainuoja jai patikusį “А катюша пляшет, и платочком машет!”, arba šimtą kartų pertikrina planus, nes mėgsta tvarką ir aiškumą. Kaip ji migdo naujokus ant rankų, kol šie pripranta užmigti patys.

Kai Giedrė žaižaruojančiomis akimis pasakoja kaip su saviškiais naršė Vilniaus universiteto kiemelius, arba kol vaikai miega pila ir putomis pildo pripučiamą baseiną, nes sumanė padaryti putų vakarėlį! Arba pamatau kaip ji vasariškoje baloje su vaikais šoka “Šoka basos raganaitės…” nors to šokio programoje tikrai nėra. Šoka basa!

Kai Rūtė rūpinasi rytojaus programos pakeitimais ir rašo man žinutes 21 val. vakaro. Arba sutikta dienos pabaigoje spirga iš džiaugsmo, kad darželio akvariumo žuvytė ir vėl laukiasi, arba, kad Vėjukas sugalvojo tokį nuostabų žodį pavadinti vėriniui – “Pakabai”! Nes Rūtė akvariumistė ir dar renka vaikų sukurtus naujadarus.

Kai rusakalbė Julija per kiekvieną rusų kalbos pamoką surengia minispektaklį. Nes neatsiduoti 100 proc. ji tiesiog nemoka. Jos iniciatyva ugdyme pradėjome naudoti teatrines lėles.

Kai ryte į darželį įžengus mūsų auklėtojui vyrui Dominykui visi berniukai subėga jo pasveikinti (nes berniukams reikia vyro), o popiet gauna su juo meiliai (bet vyriškai) pasigalinėti.Read More »