Vakar Mažųjų valdos atšventė penktąjį gimtadienį. Penkeri metai, dešimtys seminarų, šimtai pamokų, tūkstančiai šeimų. Šiandien noriu pasidalinti su Jumis keliomis istorijomis, kurios yra neeilinės ir tuo pačiu eilinės, lyg kalbančios, iliustruojančios tūkstančius kitų!
Bet prieš tai noriu tarti kelis didžiulius ačiū:
Lolitai, kurią prieš daugiau nei penkerius metus užsipuoliau automobilių stovėjimo aikštelėje su pasiūlymu vesti pamokas ne tik savo, bet ir mano studijoje. Ji buvo pirmoji akademijos mokytoja. Šiandien jų 12. Likus savaitei iki atidarymo Lolita žvalgėsi pro dar statybinėm dulkėm nusėtus akademijos langus ir manė, kad šnypštas bus, o ne atidarymas. Ačiū, Lolita, kad patikėjote.
Dovydas 2013 m. gruodžio 6 d. akademijos atidaryme ir 2018 m. darželio baigimo šventėje.
Pirmosioms 7 intelektų lavinimo programos grupėms. Už kantrybę ir pakantumą. Dažnai pagalvoju kaip būtų smagu, jei jie ir dabar išlankytų programą ir pamatytų, kaip nuostabiai ji pakitusi, kokia įvairiapusė, išsami ir praturtinanti tėvystę.
Savo sūnui Dovydui. Už visas nuo jo nuvogtas dėmesio valandas, už nuovargio kupinus vakarus, juk projektas prasidėjo kai jam buvo vos vieneri iki iki pat kokio trečiojo gimtadienio buvo mažokai ramybės namuose, kol MV stojosi ant kojų.
Visai Mažųjų valdų komandai. Kasdien jaučiu dėkingumą jiems už tai, ką daro ir kaip daro.
Tokiems ypatingiems komandos nariams kaip Simona, Jolanta ir Karolina. Moterys, pačios žinot už ką. 🙂
Ir dar prieš istorijas viena mano sūnaus, pirmagimio Dovydo citata. Štai, ką jis man kartais sako:
Ech, mama, jei ne mano gimimas – nei tu Mažųjų valdų būtum įkūrusi, nei knygą būtum parašiusi. Kaip gerai, kad aš gimiau!
Pirmoji apie Inetą ir jos Jonę bei judviejų kelią nuo Mažųjų valdų atradimo 2013 m. pabagoje iki dabar. Inetos portretas lydi mane visus šiuos metus. Ji yra viena iš kokių 20 proc. tėvų, kuriems vaikai yra geriausias dalykas, koks tik galėjo nutikti gyvenime. Rodos jiems nėra nieko smagesnio (būtent smagesnio, o ne tik svarbesnio) nei auginti vaikus. Ačiū Ineta už šį vaizdinį.
Taigi, mama Ineta apie:
Jonė 2014 m. pavasarį ir 2018 m. gruodį.
Jonei buvo 4 mėnesiai, kai atradau Kūdikių akademiją. Vietą, kur stipriai sutvirtėjau kaip mama ir radau aiškų planą, kaip Padėti savo vaikui gauti tai, ko reikia. Saugumą, smalsumą, laisvę patirti pasaulį. Kelių mėnesių tikrų Nuotykių Akademijoje lydi mus jau beveik 5 metus. Jai 5, ir ji tokia galinga, tokia smalsi, tokia iškalbinga, tokia narsi! Aš nesistebiu, kad ji kažką netikėto sugalvoja, pasamprotauja kaip tikras išminčius, kai sužiba savo atmintim – Tai tiesiog vyksta. Ji nuostabi, ir, svarbiausia, ji pati tai žino.
“Išpakavusi” visatos dovaną – įprasminti savo misiją Žemėje – jau žinojau, kad noriu kažką daryti, ir radau labai kokybiškas gaires, ką ir kaip. Ir kantriai, po truputį, stabtelint, pasidžiaugiant, pasimatuojant, kluptelint, giliai įkvepiant i
r nuolat einant pirmyn – nes man patinka kelias, kurį pasirinkau. Taip jau pagalvojus, ir MV užaugo labai. Nuo tokių nedrąsių, bet aiškiai žinančių savo misiją, mažais žingsniukais link šiandienos šaunuolių.
Antroji istorija apie Jelena ir jos Oliviją. Olivija, rodos, yra auginama kaip Velso princesė. Šis rūpestis ir karališko grakštumo puoselėjimas pavertė Oliviją labai subtilia dama. Iki šiol matomės, nes ji lanko mano darželį. Kai neseniai lankiausi su kūdikiu darželyje ir lyg netyčia tarstelėjau, kad noriu atsigerti – iš minios vaikų būtent žvitrios Olivijos akys tai išgirdo ir be jokių įprastų vaikams šūkaliojimų “AŠ ATNEŠIU”, ji nebyliai pripylė ir ištiesė stiklinę vandens. Kadaise 7 intelektų lavinimo programos šeimoms duodavome ne tik užimtumo lapus, bet ir jų vykdymo dienoraščių lapelius, kuriuos vėliau rinkdavome. Olivijos šeimos lapeliai – vieni pavyzdingiausių kokius esu mačiusi per visus šiuos metus.
Mama Jelena apie gyvenimą:
Nors praėjo jau kiek daugiau nei 4 metai, tačiau keletas prisiminimų yra vis dar gajūs. Ištarus „Mažųjų valdų“ pavadinimą, pirmiausiai iškylanti asociacija yra susijusi su Renata. Ji yra pirmoji ir labai mylima Olivijos mokytoja, kuri susiklosčius aplinkybėms ir iki šiol lydi Oliviją jos kelyje.
Prisimenu Olivijos (tuomet jai buvo 1 metukai) reakciją į Akademiją: norą eiti į užsiėmimus, kurį (pripažinkime) gerokai sustiprindavo galimybė pažaisti dar nematytais ir neturėtais žaislais. Pamokėlių metu, kuomet vaikučiams buvo praskleidžiami Akademijos lobynai (šviesos stalas, muzikos instrumentai, visokiausios priemonės) Olivija, nors ir nedrąsiai, bet būtinai stengėsi pralįsti arčiau, kad nieko nepraleistų. Neatsitiktinai vienas skiriamųjų Mažųjų valdų veiklos bruožų buvo ir tebėra spindinčios vaikučių akys, nepriklausomai nuo to, ką jie daro – atlieka užduotį, sportuoja, stebi aplinką ar tiesiog žaidžia.
Manau, kad ta pirmoji diena, kai peržengėme Mažųjų valdų kūdikių akademijos slenkstį, buvo nuostabi diena visai mūsų šeimai. Niekuomet nesvarstėme, ar verta tęsti, ar reikėtų kažką keisti, ar galėtume būti kažkur kitur, nes Akademijoje ne tik radome kupiną meilės, supratingumo, pagalbos bei palaikymo atmosferą, bet ir gavome lavinimo sistemą, kurioje Olivijos noras pažinti pasaulį, išbandyti save yra nuolat skatinamas ir palaikomas.
Viską, ką darome gyvenime, darome patys. Bet kaip smagu, kai pavyksta surasti kažką šalia, kieno kompetencija galima pasikliauti, o duoti patarimai visuomet yra veiksmingi.
Trečioji istorija apie Jolantą ir jos Nidą. Su Nida, kaip ir su daugeliu kitų buvusių Mažųjų valdų lankytojų susitinkame Suzuki metodo centre muzikuoti. Nida turi ypatingai skvarbų išmintingą vaikišką žvilgsnį, nuo kurio niekur nepasislėpsi. O jos nepaprastai greitą tobulėjimą prie pianino sužavėti aptarinėjame užkulisiuose.
Mama Jolanta apie spalvingumą:
Tiek TADA, tiek DABAR dienos tiesiog lekia! 🙂 Be abejo, prieš 5 m daug kas atrodė ir buvo kitaip – daug nežinomybės, nerimo, entuziazmo, neatsakytų klausimų. Atradus MV kūdikių akademiją, tuo pačiu radau nemažai atsakymų į tuomet kylančius klausimus, pati tobulėjau, mokiausi ir augau kartu su Nida. Laukdavau užsiėmimų ir galimybės tiesiog pabuti bendraminčių apsuptyje. Susipažinau su daug entuziastingų ir malonių mamų, su kuriomis tapome draugėmis ir bendraujame šeimomis iki dabar:)
Ar pakeitė 7 intelektų programa gyvenimą?.. sakyčiau, ji pakeitė mano požiūrį į vaikučio auginimą, buvimą ir laiką leidžiama kartu. Ir dar, ši programa tuo metu padarė tiek mano, tiek Nidos gyvenimą įdomesnį, spalvingesnį ir prasmingesnį. Ir tai jau TIKRAI. Dar ir dabar po 5 m su Nida pavartome anuomet vykusių užsiėmimų skaitymo korteles, figūrų korteles, užduotis, gestų kalbos korteles, pasiklausom klasikinės muzikos ir t.t. Nidai baisiai įdomu, kad papasakočiau kaip viską darėm, kaip ji elgėsi, ką sakė ir pan. O man be galo malonu prisiminti.
Džiaugiuosi, kad atsitiktinumo dėka (o gal ir neatsitiktinimo) atėjome į MV kūdikių akademiją ir ten kartu su Nida išbandėme tiek daug įdomių dalykų! Įskaitant stovyklas, be abejo!:)
Ketvirtoji istorija apie Dovilę ir jos Praną. Dovilė yra viena iš tų daugelio mamų, kurios pradėjo lankydamos akademiją, o “baigė” tapusios Mažųjų valdų komandos dalimi. Dovilė užsispyrusiai paskubino mus žengti antrą 7 intelektų lavinimo programos plėtros žingsnį ir PAGALIAU, seniai laukusi Klaipėda taip pat turi savo mokytoją! Žaviuosi Dovilės užsispyrimu!
Keli mamos Dovilės žodžiai apie pradžią:
Prieš trejus metus, kaip ir daugelis mamų, ieškojau užsiėmimų/burelio savo pirmagimiui. Į akiratį pateko 7 intelektų lavinimo programa. Nuojauta kuždėjo, jog turiu pabandyti.
Mums su vyru artima humanistinės pedagogikos filosofija, prieraišiosios tėvystės teorijos, tačiau anuomet tiksliai negalėjome įvardyti, kas tai. Trūko žinių. Taip pat jaučiau, jog su vaiku galima veikti įdomius dalykus, smagiai mokytis. Tačiau trūko išmonės. 7 intelektų lavinimo programa man nurodė kryptį, mintys įgavo aiškią formą. Tai stiprus žinių koncentratas tėvams ir puiki patirtis vaikams.
Programos metu jaudinausi, jog nespėju atlikti užduočių, pažaisti visų žaidimų. Intensyvu. Bet, nepaisant to, kiekvieno užsiėmimo laukdavau lyg šventės. Pakraudavau motyvacijos ir teigiamos energijos bateriją visai ateinančiai savaitei. Tačiau didžiausia dovana – tai suvokimas, jog mažas vaikas yra mokymosi genijus. O žinios, informacija, kurią sužinojau tuomet, mus lydi ir iki šiol. Kitaip tariant – kartą paragavęs jau niekada nepamirši skonio. 🙂
Ačiū visiems ir visoms kuriantiems Mažųjų valdų istoriją. Iki pasimatymų!
Ne per seniausiai vienas bičiulis mane tiesiog pribloškė savo sukurto žaidimo genialumu. Tad gavau leidimą pasidalinti ir su Jumis. Šį žaidimą stebėjau žaidžiant su 5 ir 6,5 metų ypač kūrybiškų ir judrių vaikų porele. Tačiau kiek mano žinios leidžia daryti prielaidą – galima bandyti žaisti nuo kokių 4 metų.
Kaip žaisti televizorių?
Ramiai įsikurkite ant sofos su puodeliu arbatos, kavos ar karšto šokolado.
Papasakokite vaikams, kad jie dabar galės būti televizoriaus herojais.
Paimkite į rankas įsivaizduojamą pultelį, ištarkite magiškąjį ČIK! ir garsiai praneškite kokį kanalą įjungėte: sporto, muzikinį, “discoverį”, lietuviškų naujienų, šunyčių patrulių, elzos ar bet kokį kitą. Raktažodis turi būti vaikui žinomas.
“Sese, sese, kokia gi tu graži ir kaip gi tu skaniai kvepi!”
Intuicija tylutėliai šnabžda, kad sesers gimimas tam tikra prasme baigė formuoti kai kuriuos specifinius Dovydo gebėjimus (pavyzdžiui, staiga ima ir išmoksta kalbėti pašnibždomis), savarankiškumą, atsakomybę ir žinoma pripildė meilės rezervuarus meilės kitam mažai vietos tepalikdamas natūraliam vaikiškam savanaudiškumui.
Iš vien tik globojamo, tėvaujamo vaiko jis staiga virto ir globojančiu bei tėvaujančiu suaugusiu vaiku. Pasitempęs, milžiniško dydžio vaikas, mano mažasis didysis pranašas Dovydas. Dar labiau simboliška tai, kad Lūna gimė tuomet, kai Dovydas netrukus baigs pirmąjį savo septynmetį ir įžengs į sekantį.
Vakar bičiulė persiuntė dvi nuorodas į mano knygos VIENAS VAIKAS – 7 INTELEKTAI apžvalgas. Iš visų jėgų stengiuosi prieš pat gimdymą kuo labiau atsijungti nuo skaitmeninių priemonių ir darbų, įsimedituoti į būseną ir vienį su savo kol kas dar negimusiu vaiku. Tačiau atsiliepimai apie knygą yra kai kas, nuo ko atsispirti negaliu.
Kadaise, rodos be galo seniai atvykusi į posėdį leidykloje, kurioje buvo aptariamos iliustracijos, pirmosios suredaguotos teksto dalys ir šiaip jau dalyvavo kokie bent 6 žmonės pajutau kaip knyga pradėjo nuo manęs tolti. Dar labiau nutolo, kai savo įdirbį padarė redaktoriai, vizualų kūrėjai ir maketuotojai. Vis dar šiek tiek keista sutikti knygą knygų lentynose. Sava, bet svetima.
O šiandien, skaitydama tas dvi mamų recenzijas pajutau dar vieną atitolimo nuo savo minčių etapą – su knyga bendrauja jos skaitytojai. Jie supranta parašytus dalykus taip, kaip nori ir gali suprasti. Kai ką supranta ne taip, kaip aš norėjau, kad suprastų. Norisi pulti patikslinti, papildyti, papasakoti “tikrąją mintį”, bet tai gana vaikiška. Juk tai, kokius santykius su knyga ir jos turiniu užmezga skaitytojas, kokią jos vertę pajunta, kokią dalį paverčia savo gyvenimo dalimi yra labai individualu ir – ne mano reikalas. Read More »
Praeitą savaitę mane pasiekė keli laiškai su klausimais kaip padėti vaikui geriau adaptuotis, nes esą “labai sunkiai sekasi darželio lankymas”. Šiame įraše pasidalinsiu rekomendacijomis, kuriomis pasitinkame naujas šeimas Mažųjų valdų vaikų darželyje, o taip pat dalimi jų dalinamasi mano knygoje VIENAS VAIKAS – 7 INTELEKTAI, kurios pirmas tiražas jau besibaigiąs.
Nuotraukoje vaikai vaikų darželyje Mažųjų valdos džiaugiasi bendryste prieš pietus. Foto: Inga Juodytė.
Visiems ir visoms, kuriems atrodo, kad antrąją lankymo savaitę vaikas jau turi būti adaptavęsis priminsiu, kad:
adaptacija gali tęstis iki pusės metų;
vyksta ne tik vaiko, bet ir tėvų adaptacija;
darželio lankymas mažam vaikui prilygsta naujos Visatos atradimui;
kaip gerai seksis adaptuotis labai priklauso nuo kalno aspektų: kokio amžiaus vaikas? Kokia jo socializacijos (būvimo be tėvų) patirtis? Koks jo temperamentas? Kokios filosofijos laikomasi darželyje ir kaip gerai dirba auklėtojos? Kaip gerai vaiko paleidimui pasirengusi Jūsų (tėvų) širdis? Kaip gerai atlikote paruošiamuosius namų darbus?
Vaikas yra žmogus. Todėl net atlikus visus veiksmus iš pažiūros teisingai jam gali būti (ir dažniausiai yra) neramu ir nauja atrasti naują Visatą. Taip kaip mums būtų neramu vieniems keliauti į Nangijalą.
Apibendrinant: net jei apie savo vaiką galite pasakuyti, kad jis “labai žaidžia su kitais vaikais, jam manęs visai nereikia, kai kur nors esame”, tai dar nereiškia, kad adaptacija pasibaigs per savaitę. Jei suvoksite, kad tai lyg visos šeimos kopimas į Kilimandžarą – jau paklosite gerą pradžią lankymo sėkmei pasiekti greičiau.
Kas gali sustiprinti Jūsų vaiko ryšį su vaikų darželiu?
Vaikams, kaip ir suaugusiems reikia daugybės dalykų, tačiau visų jų branduolys – tvirtas, patikimas ryšys, kurį su suaugusiais teisėtai nori jausti maži vaikai. Šis ryšys vadinamas prieraišumu. Jei su mažuoju turite prieraišų ryšį, mažylis yra ramesnis, lengviau sukalbamas, geriau valgo ir miega, sėkmingiau iš Jūsų mokosi, auga stiprus ir turi visas galimybes tapti sėkmingu, laimingu suaugusiuoju. Ryšys – gyvenimo branduolys.
Vaikas išsirenka suaugusįjį su kuriuo kuria pirminį prieraišumą ir suaugusius, su kuriais kuria antrinius prieraišumus. Todėl, jei norite, kad Jūsų mažyliui gerai sektųsi darželyje – padėkite vaikui susikurti ryšį su darželio komanda ir nuolat šį ryšį puoselėkite. Beje, priemones galima taikyti ne tik lankymo pradžioje, bet ir bet kada, kai matote, kad jautrumas padidėjęs.
Vaikas jaučia Jūsų požiūrį ir širdies virpesius, todėl širdimi įsitikinkite, kad darželis ir jo auklėtojai yra geriausia, ką Jūsų vaikas gali gauti ne namie.
Parašykite auklėtojoms vaiko buities ir būdo charakteristiką. Darželio kolektyvas vaiką ir taip pažins (kitokį, nes vaikai su mama elgiasi magiškai kitaip), bet tai bus puiki terapinė vaiko paleidimo priemonė Jums patiems.
Supažindinkite vaiką su būsimais auklėtojais, padėkite užmegzti ryšį su jais dar iki darželio lankymo. Iš anksto namie pakabinkiteauklėtojųnuotraukas ir jas kurį laiką palaikykite, vaikui pradėjus lankyti darželį, taip pat pradėjus dirbti naujiems auklėtojams.
Pirmomis dienomis, kai darželį dar lankote drauge, pafilmuokite vaiką jo aplinkoje gana ilgomis atkarpomis ir vakare žiūrėkite įrašus – tai padės vaikui suvokti save darželyje.
Kasdien girdint vaikui apie auklėtojus gerai atsiliepkite ir niekada nekritikuokite jų аr darželio girdint vaikams.
Namie pakabinkite bendrą grupės nuotrauką. Tai padės suvokti, kad nuo šiol suaugusiojo dėmesiu reikės dalytis ir su kitais vaikais.
Domėkitės tuo, kas veikiama darželyje. Atsiimdami vaiką pabūkite bent kelias akimirkas (bet saugokitės – niekuomet neprailginkite auklėtojos darbo laiko, nes tam, kad jie mylėtų darbą, turime gerbti jų poilsį). Dalyvaukite šventėse, kituose mini renginiuose, ypatingai tvarkymosi iniciatyvose – po tokių vaikas visuomet daug smagiau keliauja į darželį. Jei aktyviai domitės vaiko valgymo ir miego ypatumais – nepamirškite pasidomėti ir ugdymu, nes kitaip auklėtojų motyvacija stengtis ugdyti kris.
Pasakokite auklėtojams kaip vaikas gerai apie jas atsiliepia namie.
Ryte stenkitės puoselėti vis tokį patį atsisveikinimo ritualą ir niekuomet nepabėkite neperspėję. Išeikite jautriai, bet ryžtingai. Galite aptarti, ką veiksite susitikę ir tiksliai pasakykite po kokio dienos momento grįšite pasiimti, pvz. “ateisiu po miegelio”, “ateisiu, kai pavalgysite pavakarius” ir pan. Tėvams ant kaklų pakibę vaikai ir negebantys išeiti tėveliai yra veikiau tėvų problema. Vaikai, kurių adaptacija jau įsibėgėjusi paprastai graudinasi tik kokią minutę tėvams išėjus. Tikrai. 🙂
Parenkite terapinį pasakojimą. Galite parengti terapinį pasakojimą apie tai, kaip Angelėlis (naudoti vaiko vardą) į darželį vaikščioti pradėjo. Pasakojime detaliai nupasakokite ne tik priežastis, kodėl vaikai eina į darželius, bet ir tikslią kiekvieno ryto procedūrą (atsikelsi, apsirengsi, įlipsi į mašiną, privažiuosim, išlipsim ir pan.). Šios istorijos skaitymas padės vaikui išmokti procesą ir lengviau jį įgyvendinti. Toks pasakojimas padės ir tėveliams įsisąmoninti, kad jų vaikas išėjo į darželį, o jau senokai jį lankant, suvokti, kad vaikas turi savo gyvenimą.
Atstatykite meilės energijos lygį. Tik pradėjus lankyti darželį ir jautresnėmis lankymo atkarpomis raskite laiko ryte bent 10 minučių drauge pažaisti. Būtinai ryte, net jei tai reikštų keltis anksčiau. Vaikas meilės resursą naudoja pažinimui, todėl vakare turite “įkrauti meilės baterijas” iki maksimumo. Puikiai tinka glaustytis, galinėtis (jei tai berniukas), skaityti vaikui knygas, rasti kitų būdų pabūti švelniai drauge.
Jei vaikas nenoriai eina į darželį, nors seniai jį lanko, įsitikinkite, kad laikotės dienos režimo, kad jis gerai išsimiega naktimis ir gerai valgo. Irzlumo priežastis gali būti banali – vaikas deramai nepailsi naktį, persitempia vakaro pramogomis. Toks irzlumas apsunkina ir vaiko, ir jo darželio draugų, ir auklėtojų dieną. Irzlus ir nepailsėjęs vaikas nieko nesimoko. Jautresniais etapais, ar tomis dienomis, kai žinote, kad darželyje buvo ypač daug pramogų – stenkitės vakare suteikti vaikui ramybę, nepertempti, nežiūrėti filmukų ar kitų ekranų. Jam to reikia daug daugiau, nei pramogų, kuriomis kartais apsigaudami stengiamės užpildyti vaiko meilės ąsotėlį.
Lankymo pradžioje raskite paramą ir sau! Vyras, žmona, patyrusios draugės (jei šios pozityvios), kvalifikuoti psichologai būtini Jūsų pačių gerai psichologinei savijautai. Juk adaptuojasi ir tėvai.
Svarbu priminti, kad net ir kelis metus darželį lankantys vaikai gali surengti Jums sunkių rytų savaitę ir nenoriai paleisti. Visi mes Žmonės.
Kaip padėti vaikui jaustis darželyje saugiai ir mokytis apginti savo interesus pačiam?
Dar viena dažna tėvų nerimo priežastis yra manymas, kad jį skriaus. Vietoje nerimo imkitės veiksmų – namuose dera pasimokyti pačiam vaikui būti aktyviam, o ne pasyviam savo gyvenimo kūrėjui.
Darželiuose įprastai yra vykdomos tinkamo elgesio diegimo programos – nuolat prevenciškai kalbamasi apie tinkamą ir netinkamą elgesį, apie priimtinus būdus išreikšti emocijas. Tačiau taip pat suvokiama, kad mažamečiams vaikams yra būdinga kartais nesuvaldyti savo veiksmų. Laikoma, kad žmogus pilnaverčiai subręsta 21 metų, o vaikams iki 3 metų yra ypač būdingas instinktyvus elgesys, o ne socialinis. Be kitų nuostabių dalykų, svarbiausia, ko vaikai mokosi lankydami darželį – bendrauti.
Mažyliui padėsite jaustis darželyje saugiai, išmokydami, primindami, kad ir jis yra AKTYVUS veiksmo dalyvis, o ne tas, kuris verkia ir laukia, kol jo kažkas ateis gelbėti:
kai žaidimas ar fizinis kontaktas jam nepatinka, apie tai pirmiausiai turėtų PATS garsiai ir aiškiai pranešti draugui ar draugams garsu ir atitinkamais gestais (gestu): STOP, nenoriu dabar šito žaisti, su tavim kalbėtis ar panašiai;
kai akimirkomis jaučia neramumą, gali būti visą laiką greta pasirinkto auklėtojo;
jei kažkas nutinka ir situacijos nepavyksta išspręsti patiems (pvz. pasidalinti daiktais) visuomet galikreiptis pagalbos į suaugusį žmogų.
Tema žinoma bet galo, bet šiai dienai tiek. Linkiu sėkmingos tiek Jūsų vaiko, tiek Jūsų pačių adaptacijos.
Sveiki, ponios ir ponai. Kaip gyvenate? Artimiausius metus daug dažniau nei iki šiol rasiu laiko įrašams į tinklaraštį, juk paskyrus savo kasdienybę mažo vaiko priežiūrai poreikis savirealizuotis ir intelektualiai niekur nedingsta.
Nuo rugpjūčio 1 d. formaliai išėjau dekretinių atostogų. Bent taip pasiskelbiau, pasikeičiau parašą į “IDĖJINĖ VADOVĖ”. Mano tikslas visada buvo ne tik dirbti darbą, kuris be galo patinka, bet ir sukurti sistemą, kuri gyvena savo gyvenimą be manęs. Tad atėjo metas matuotis ir įsipatoginti idėjinės vadovės apdare, kurį siuvausi ištisus penkis metus.
Liepos pradžioje skaičiau pranešimą Vilkės namų surengtame Mamų startuolių suvažiavime. Dalinausi patirtimi, kad vienintelis būdas pasiekti tikslus yra nuolat save ganyti, kad jų siektum, o ne paskęstum administraciniuose, bereikšmiuose darbuose, kurie (tyrimai rodo) atima 80 proc. laiko ir atneša tik 20 proc. vertės. Linkiu mamoms startuolėms stiprybės ir kantrybės. Kelias į sėkmę kupinas iššūkių ir bemiegių naktų (net sunku galvoti apie tai, per ką reikėjo pereiti), tačiau diena, kai apsivelki idėjinio vadovo rūbą yra išties šventinė!
Esu nepaprastai laiminga ir dėkinga už viską, kas mane supa. O pastarųjų metų “rezultatai” visiškai verčia iš koto. Baigiau rašyti knygą, ėmiausi naujų studijų universitete, knygos pasirodymo išvakarėse sužinojome, kad laukiuosi antro vaiko. Tada visai netikėtai nusipirkom hektarą žemės ir ant jo vyras baigia pastatyti mūsų svajonių namelį. Ten, kur klega gervės ir pievoje tupi kiškiai. O dabar, rugpjūtį, šie metai baiginėjasi ne mažiau simboliškai: Dovydui iškrito pirmasis pieninis dantukas, o tai ženklas, kad jis subrendo, baiginėja savo pirmąjį septynmetį ir ruošia marškinius ėjimui į mokyklą.Read More »
Gyveno kartą Dovydas. Nuo pat gimimo jo išskirtinė savybė buvo atsiduoti bet kam, ką daro – visu tūkstančių procentų. Kiekvienas bėgimas jam – lyg olimpinis. Kiekvienas kuriamas modeliukas – lyg statinys Manheteno centre. Toks pats atsidavęs Dovydas yra ir vartojimui. Jis nori vartoti viską iš eilės ir besaikiais kiekiais – žaislus ir nesąmonžaislius, ledus, kruasanus ryte iš kepyklėlės pirmame mūsų namo aukšte. Vartoti ką nors.
Kaip pasisuks Dovydo likimas? Kaip mes, tėvai pasuksime, taip ir pasisuks.
Uždirbtas motociklas. Tikras. Kvepiantis benzinu.
Iki kokių 5 metų Dovydas visiškai negebėjo suvokti taupymo prasmės. Jam nesuvokiama atrodė gavus ar uždirbus pinigų imti ir juos atidėti, o ne tuoj pat suvartoti ką nors nusipirkus. Ties penktuoju gimtadieniu įvyko lūžis. Staiga vaikas ėmė taupyti savo tikram benzininiam keturračiui. Arba suvartodavo dalį, o dalį atidėdavo. Ir labai uoliai stengėsi uždirbti. Pusę sumos pažadėjome padengti mes. Taupymas (žinoma su pertrūkiais) tęsėsi apie metus. Tuomet keturratis norų debesy pavirto motociklu ir galiausiai buvo įsigytas.
Mokydamasi verslumo, finansų valdymo logikos, kurdama savo verslą ir stebėdama savo vaiko įgūdžius, išbandžiusi skirtingas vaiko vartojimo reguliavimo taktikas formuluoju kelias rekomendacijas apie tai, kaip ugdyti vaiko finansinį raštingumą.Read More »
Prieš savaitę skaičiau nedidelę paskaitą man neįprasta tema – apie verslo kūrimą mamoms start’uolėms Vilkės namų renginyje. Kas svarbiausia kasdienėje rutinoje? Nuolat persvarstyti prioritetus ir daugiausiai dėmesio skirti tam, kas svarbiausia, kas atitinka tikslus. Juk tyrimai rodo, kad žmonės trypčioje savo pasiekimų vietoje dažniausiai todėl, kad didžiąją dienos dalį užstringa rutinoje ir laiką skiria tam, kas atneša mažiausiai vertės.
Stengiuosi nuosekliai laikytis šios savo pačios rekomendacijos. Žinote apie ką galvoju kasdien? Kasdien iš naujo užduodu sau klausimą – kas yra vaikas? Kokie jo poreikiai? Nekalbu apie fiziologiją. Su šia viskas aišku. Kokie vaiko filosofiniai poreikiai? Kas yra vaikas?
Šiandien iš naujo žiūrėjau prieš savaitę įvykusios mokslo metų uždarymo šventės akimirkas. Šiemet pradėjome naują tradiciją – mokslo metus uždaryti atvira muzikos pamoka. Kiekviena darželio pakopa (taip vadiname grupes) muzikavo neįprastai – dalyvaujant tėveliams. Muzikinio intelekto ugdymas Mažųjų valdų darželyje laikomas būtinybe, juk muzika vienas iš universaliausių poveikio priemonių, kuri stiprina asmenybę.
Pirmos peržiūros metu įprastai iešojau savo vaiko ir savęs, tyrinėjau veido išraiškas, kurios geriausiai atspindi požiūrį į renginį. O dabar galėjau pažvelgti ir giliau. Šimtuose kadrų, šimtuose vaikų veido išraiškų reaguojant į mokytojos inicijuojamą dainavimą, šokimą ar kitokią interakciją spindėte spindi didingas, bene šventas, sakralus susikaupimas. Nesvarbu, ar vaikui dveji ar treji, ketveri ar penkeri. Jei vaikui įdomu, atrodo naudinga, skanu, jis susikaupia visu šimtu procentu ir nė pusprocenčio mažiau. Tai stulbinantis dėmesys ir domesys, kuris šįkart mane tiesiog pribloškė.
Pastaruoju metu vis dažniau mąstau apie geruosius pokyčius mūsų aplinkoje, mūsų valstybėje. Pirmiausia, aišku, galvoju apie pokyčius, susijusius su vaikų pasauliu, ankstyvuoju ugdymu ir tėvyste. Nes būtent jiems skiriu daugiausia laiko pastarąjį dešimtmetį. Augindama sūnų, domėdamasi pirmojo vaikų septynmečio raida, dalindamasi žiniomis apie ankstyvąjį ugdymą su kitais.
Ir matydama, kaip sparčiai Lietuvoje keičiasi mūsų supratimas bei mažų vaikų augi(ni)mo tradicijos, širdis džiaugiasi. Ilgos tėvystė atostogos, noras pažinti vaikų auklėjimo praktikas, dėmesys mažylių emocinei ir fizinei raidai – kažkada buvusios mados pamažu virsta kasdienybės kultūra ir labai aiškiai tėvų, senelių bei pedagogų suvokiama būtinybe. Gerėja ir ekonominė situacija, o kartu su ja ir galimybės skirti vaikams daugiau laiko, prasmingo laisvalaikio pasirinkimų. Tačiau greta šių pastebėjimų ir džiaugsmo tuo, kaip keičiamės ir ką turime, visgi kviečiu prisiminti seną tiesą – klestėjimo, pilnatvės, o gal net pertekliaus laikais, išauga silpni žmonės (o sunkumų laikais – stiprūs).
Ar pakeitė 7 intelektų programa gyvenimą?.. sakyčiau, ji pakeitė mano požiūrį į vaikučio auginimą, buvimą ir laiką leidžiama kartu. Ir dar, ši programa tuo metu padarė tiek mano, tiek Nidos gyvenimą įdomesnį, spalvingesnį ir prasmingesnį. Ir tai jau TIKRAI. Dar ir dabar po 5 m su Nida pavartome anuomet vykusių užsiėmimų skaitymo korteles, figūrų korteles, užduotis, gestų kalbos korteles, pasiklausom klasikinės muzikos ir t.t. Nidai baisiai įdomu, kad papasakočiau kaip viską darėm, kaip ji elgėsi, ką sakė ir pan. O man be galo malonu prisiminti.
