„Aš esu migdolinis kūnas“

Savaitgalį išmokau naują mantrą palengvinti motinystei. Gal ir Jums padės? Mantra: „Aš esu migdolinis kūnas“. Aš esu savo vaiko migdolinis kūnas. Tokiu būdu sau dar ir dar kartą galiu priminti, kad ne mano mažas vaikas atsakingas už savo emocijų sureguliavimą. O aš. Ir kartais priminti reikia ypatingai daug kartų.

Mano dukrytė Lūna (dabar 4 „beveik su puse“) yra nepaprastas vaikas. Labai protinga, kūrybiška ir jau groja „Per bangas“ (Suzuki bendruomenė mane supras). Ji nepaprastai gražiai piešia (tiksliai iš anksto sumanytus dalykus) dainuoja akomponuodama sau pianinu, plaukioja ir nardo kaip undinėlė, naudoja turtingą žodyną. Na ir šiaip, ji juk mano vaikas.

Bet.

Lūna yra ir užsispyrusi, ryžtinga kaip ožka. Nesinori pripažinti, kad vaikai yra mūsų kopijos, bet čia ne apie tai. Jos neveikia jokie papirkinėjimai (nors su Dovydu daug gyvenimo panašiame amžiuje sureguliavau papirkimais). Jei ją gundai: „Jei brolis tave užmigdys, tuomet gausi ledų.“ tai ji nedvejodama sako: “Nemigdys, bet ledų vis tiek gausiu“. Ir po gladiatorių kovų juos gauna.

Lūna kartais sugalvoja, kad nenori užsikloti, nors jai šalta. Ir nesikloja.

Štai šį savaitgalį viešoje vietoje nuvargusi ji tiesiog sustoja, nes nori, kad ją paneščiau. Nešti negaliu. Jau esu paėjusi pirmyn. Ji liepia „ateik“. Ateinu – vieta juk vieša, o aš Renata. Atėjus ji nebeleidžia jos imti. Šaukia „eisiu pati“. Aš einu pirmyn. Ji vėl sustoja, liepia „ateik“. Net būdama Renata nebegaliu ateiti. Stoviu. Randu tarpinį sprendimą: „Ateik iki čia, kol suskaičiuosiu iki 10″. Skaičiuoju. Eina. Ties 8 žiūri į akis, tyčia sulėtina ir nebaigia ateiti. Ateinu ir imu nešti („evakuoju“), nes ji su chalatėliu po baseino, skersvejuotame koridoriuje. Nešu, nors šaukia nesavu balsu ir plėšiasi iš rankų.

Man labai nemalonios tokios situacijos su sunkiomis emocijomis. Bet aš jų nevengiu paniškai. Nes sveika dozė kortizolio (streso hormono) vaikus augina. Juos stiprina. Vaikai perdėm saugomi nuo korzitolio ir sunkių emocijų – atsilieka panašiai kaip vaikai augantys su per dideliu jo kiekiu (nesaugioje aplinkoje ir pan.). Ar žinojote?

Tad saugokite juos nuo sunkumų saikingai. Išorinio „migdolinio kūno“ (t.y. tėvų) misija nėra siekti amžinos šypsenos būsenos. Leisti viską, ko vaikai nori yra blo-gai. Tai ydinga taktika. Bet šiuolaikybė kuria iliuziją, kad tai vienintelė tinkama taktika. Vaikas turi augti pamažu pažindamas ribas.

Beje taktikų, kaip susidoroti su sunkiomis emocijomis gali būti įvairiausių (ne vien evakuoti, kaip tąsyk teko man):

• pradėti dainuoti;
• palikti vaiką vieną kambaryje;
• jokiu būdu nepalikti jo vieno kambaryje;
• kuo nors sudominti;
• stipriai apkabinti ir nepaleisti kol nustos spurdėti;
• neliesti, kol nepasiprašys apkabinamas;
• ir t.t.

Įdomu, kad kas padeda vienam, nepadeda kitam. Kas padeda šiemet, nebūtinai padės po metų. Bet visada būtina: PRIIMTI šią situaciją, ATSPINDĖTI įvardinant garsiai. Kartoti sau mantrą. Bandyti taktikas arba taikyti, kas yra efektyvu.

Šiandien Lūna užmigo kartodama “einam <…> einam <…> einam“ tarp žodžių darydama 5 sekundžių pauzes. Aš tylėjau ir vos pastebimais judesiais glosčiau galvą. Juk žinau, kad argumentuoti kodėl negalime eiti kai ji ne savyje – tik sunkina padėtį.

Dar žinau, kad jei jau situaciją pasiekia būseną, kai ji… hm… pavadinkime – raudoja (liaudyje vadinama „bliauna“), jos negalima liesti, su ja ginčytis, siūlytis paimti. Bet ir negalima pasitraukti per toli. Po kelių (o kartais ir keliolikos) minučių ji ima tiesti rankytes, kad ją paimtum ant rankų. Ir tada jau galima nešioti, glostyti nugarą, dainuoti. Ir kitaip išvesti iš emocinio užribio.

Ir, žinoma, nutinka dar dešimtys situacijų, kurioms neturiu tikslios, išbandytos instrukcijos. Tuomet ir mano pačios migdolinis kūnas streikuoja. Bet stengiuosi.

Beje, mano vyras ir mano mama galvoja, kad aš prasta mama, nes iš šalies mantrų kartojimas tuo metu, kai vaikas maudosi emocijų vonioje su kortizolio putomis, gali atrodyti žiauriai. Bet man nė motais. Man reikia vaikus paruošti gyvenimui, kuris yra kupinas ribų ir taisyklių. Ir jas reikia žinoti tam, kad galėtum jų laikytis arba jas interpretuoti siekiant laimės ir pasisekimo.

„Aš esu migdolinis kūnas“. O jūs?