Nekoncentruoja dėmesio, nesuvokia priežasties ir pasekmės ryšio bei nepasakoja, ko paprašyta. Su tokiomis susirūpinimą keliančiomis išvadomis po vienkartinio apsilankymo pas logopedę grįžo viena mama. Ar tikrai verta susirūpinti?
Tai ne pirmas man žinomas atvejis, kai logopedas, kurio darbas yra tartis, imasi drąsiai ir skubotai vertinti vaiko raidą. Tad šiandien noriu pasidalinti keliomis mintimis apie mamai nerimo sukėlusius vaiko raidos aspektus. Svarbi detalė, kad mažajai šio atvejo herojei – nepilni 4 metai. Pirmiausiai aptarkime dėmesio sutelkimą. Šis būna dviejų rūšių. Nėra stipresnės valios nei mažo vaiko valia ką nors tyrinėti. Tad iš paties vaiko motyvacijos kylantis dėmesio sutelkimas yra Oskaro, Kanų liūto ar Palmės šakelės vertas vaizduojamojo meno kūrinys. Tibeto vienuoliai galėtų mokytis iš vaikų gebėjimo susitelkti ir būti čia ir dabar. Įsitaisykite patogiai ir stebėkite, žavėkitės ir mokykitės.
Ar pasitaiko, kad Jūsų vaikas natūraliai, pats kuo nors susidomėjęs žaidžia, sutelkęs dėmesį keliolika minučių? Jei taip – vadinasi su jo gebėjimu sutelkti dėmesį viskas tvarkoje. Antra, visai kitokia dėmesio sutelkimo rūšis yra valingas dėmesio sutelkimas vykdant prašymą iš šalies. Darau kažką, nes manęs paprašė, nors pats ir nenoriu, nors tai ir neįdomu, ar, kaip apsilankymo naujame logopedo kabinete atveju, baugu ir neramu.
Gebėjimas valingai sutelkti dėmesį, nes mama paprašė, kaip daigelis ima dygti tik 3-mečiams, kai įsijungia šioks toks sąmoningumas. Ryškėja po 5-jo gimtadienio. Ir vis tiek dar daug metų stiprėja labai iš lėto, nes smegenys ir toliau pirmenybę teikia tam, kas išties įdomu.
„Bet aš nenoriu dabar rašyti!“ – kartais sako man pamokoje šešiamečiai priešmokyklinukai. Tai taip nuoširdu ir tikra. Bet priešmokyklinėje grupėje „Mažųjų valdose“ jau tyčia pamažu treniruojamės daryti tai, kas galbūt nepatinka. Visada kviečiu išsirinkti žodžius, kuriuos nori rašyti, tušinuko spalvą, kuri nudžiugins ir gausiai kaip per Kalėdas dalinu pagyrimus: „Nesinori, bet vis tiek tu susikaupi ir tau pavyksta! Tai taip nuostabu, žaviuosi tavo užsispyrimu.“ – kartoju. Taip pastiprinu susidomėjimą ir didinu įsitraukimą.
Prisiminkime save ir valingumą. Prisiminkime save darbe prieš visiškai nuobodų darbą. Ar lengva jo imtis, kai nesinori ir nematote prasmės?
Gebėjimas sieti priežastį su pasekme taip pat yra gebėjimas, būdingas ne mažiausiems. Jis susiformuoja tik ties penktu gimtadieniu. Iki tol gali reikštis epizodiškai, labiau atsitiktinai. O nuo penkerių pamažu stiprėja.
Taip, mažesni vaikai gerai prisimena sąsajas (pvz. kai išpilu lego dėžę, tėtis nusimena), bet išlaikyti galvoje pažadą kažko nedaryti, ar pažadą kažką padaryti – tiesiog negali. Smegenys tokios funkcijos tiesiog neturi. Jie gyvena čia ir dabar.
Atskleisti svetimiems savo gebėjimus – sudėtinga
Vaikas yra nepaprastai jautri būtybė. Ateiti į svetimą aplinką, pas svetimą žmogų ir pilnai atskleisti, ką aš galiu ir ko negaliu yra misija neįmanoma. Todėl susirūpinimą keliančiais atvejais vaikai pas specialistus vaikšto daug daugiau nei vieną kartą, o kraštutiniais atvejais jų elgesys yra stebimas stacionare. Taigi dažnai pasitaiko, kad vaikas namie ką nors daro, o pas logopedą ar kitoje svetimoje aplinkoje tyli kaip vandens į burną prisėmęs.
Mano dukra Lūna kartais yra tikra drovuolė. Svetimi kartais manęs net klausia susirūpinę: „Ji dar nekalba?“ Ji kalba geriau nei gerai, bet su svetimais dažniausiai nekalba.
Vaikas autentiškas ir nuoširdus – nejauku ir nekalbu/nepiešiu/nedalyvauju. Vaikams dažniausiai nepatinka pasakoti tuomet, kai jo paprašome. Kodėl? Vaikas gyvena čia ir dabar, o ne tėvų/mokytojų pageidavimų koncerte. Jis yra tikras DABAR’tukas, tai aptariau ankstesniame tekste.
Taigi, jei Jūsų vaikas po darželio nepasakoja, kaip praėjo jo diena – jis elgiasi gana tipiškai. Po valandėlės, atsipalaidavęs ir užplūdus prisiminimams, jis gali keliolika minučių plepėti nesustodamas. O gali ir neplepėti. Ir tai taip pat normalu. Ir juo labiau nepasakos, jei kas nors paprašo papasakoti apie tai, kas pavaizduota paveikslėlyje, kuris visai neįdomus, o gal net ir negražus (o vaikai labai jautrūs estetikai ir grožiui). Tai jam atrodo tiesiog nereikalinga, nuobodu.
Tėvystės sėkmė – sveikas budrumas. Kažkur tarp nerūpestingo numojimo „viskas praeis“ ir perdėto nerimastingo vaiko vežiojimo po raidos centrus. Jei „specialisto“ žodžiai sukėlė Jums nerimą – pasitarkite su platesniu ratu. O dėmesio sutelkimą, kalbą, smulkiąją motoriką ir kitus vaiko raidos aspektus padeda gerinti tokie smegenų supermaistai kaip laikas lauke, judėjimas, užsienio kalbos pažinimas, ar grojimas instrumentu.
Štai drovuolė Lūna, sunkiai prakalbinama svetimų, labai mėgsta sceną. Ir išėjus prieš minią pagroti instrumentu jai visai ne bėda. Nes jai tai patinka. Vaikai yra nuostabios būtybės, tiesa?
Komentaras parengtas portalui 15min.lt
Renata Lazdin | tinklaraštis | Mažųjų valdos 