Jau netrukus – Dovydo gimtadienis. Jis jo neįtikėtinai laukia. Draugams priprašė (žodis “liepė“ sakyčiau irgi puikiai tiktų) surengti lobių paiešką. “Bet būtinai turi būti kas nors medyje, kas nors po žeme ir rasti reikia ką nors labai netikėta.“
Jau bene banalu kalbėti apie tai, kaip vaikai pakeičia mūsų gyvenimus, jei tik leidžiame atsiduoti tam stebuklingam šėlsmui, kurį jie atsineša į mūsų namus. Daug vargo, bet ir džiaugsmo vandenynai.
Neseniai pradėjau mokytis dainas iš naujos programos JAUSMŲ PASAKOS. Ją kuriame kartu su muzikaliąja Lolita Navickiene ir pasakiškąja Viktorija Grigorjeva. Jau nekalbu apie spalvų ir formų meistrę Kotryną Laučytę, kuri piešia iliustracijas. Trumpai tariant programos tikslas – panardinti šeimas į muzikines pasakas, kurių fabula, princo Noriuko-Nenoriuko kelionė į Trijų Karalių valdomą karalystę padės pastebėti svarbias vaikystei ir suaugystei, šeimai temas ir rūpesčius. Emocijas, išgyvenimus, draugystę, harmoniją ir kitas temas, viena iš kurių – pagyrimai.
Aš manau, kad pagyrimai vaiką (ir kitus šeimos narius, žinoma) laisto kaip gėlę vanduo. Palaikymais reikalingas kaip oras. Ir nereikia visko suvesti iki banalaus ŠAUNUOLIS (kuris beje taip pat niekuo nenusikalto). Taigi programos pamokoje, skirtoje pagyrimams mes mokomės girti įvairiai. Pagal mokslines rekomendacijas. Bet, kad jau programa ne tik emociniam intelektui ugdyti skirta, dar apie tai ir dainuojam. Pramokau pagyrimų dainą ir sykį prieš miegą užtraukiau Dovydui (žodžiai L.Navickienės, muzika – A.Navicko):
- Mano mama, tėvelis žino,
- Kad gerą vaiką jie augina,
- Jie mato, koks esu darbštuolis,
- Siekiu užaugt ir stengiuos uoliai!
- Kai pagyrimo karoliukai byra byra,
- Tuomet viduj jauki švieselė kyla kyla.
- Pražįsta ji akelėse, širdutėj ir delne,
- Aš geras augu, nes turiu tave!
- Tu pastebėk, koks aš kūrėjas,
- Koks žingeidus, smalsus tyrėjas!
- Kaip moku švelniai apkabinti,
- Ir meile nuovargį nuginti.
- Kai pagiria mane mamytė,
- Aš noriu juoktis ir lakstyti.
- Kai pagiria mane ir tėtis –
- Jaučiu, koks rimtas aš pilietis!
Baigiu taukti paskutinę natą, nuleidžiu egzaltuotai į dangų iškeltas akis ir matau – mano vaikas paniurusiu kaip žemė veidu. Nekantrauju sužinoti ir klausiu:
– Dovydai, kas nutiko? Nejau taip prastai dainuoju?
– Ne!
– Tai kas nutiko?
– Jūs manęs niekada, niekada negiriat! Jūs tik barate!
Migdymas užtruko, nes ilgokai kalbėjomės ir analizavome pavyzdžius, kur mes (tėvai) jį giriame. Priėjome išvados, kad vis tik giriame. Ir nuo to laiko Dovydas kaip patyręs žvejys žvejoja pagyrimus. Išgirdęs, kad jį pagiriu sako:
“O! Pagyrimas!“
Tiek tai tos istorijos. O aš nusistačiau taisyklę – kiekvienam pakoregavimui, pataisymui, pabarimui paskirti trigubai pagyrimų. Juk mes, kaip iliustracijoje ir piešia Kotryna – esame vaiko veidrodis. Ką jam sakome – tokiu jis save ir mato.
Ar žinote lengvą būdą girti? Papasakosiu! Аtsisėskite ten, kur žaidžai vaikas, pasiremkiet ant rankos, pasipuoškite šypsena ir su tiek dėmesingumo, kiek tik telpa Jūsų nuostabioje tėviškoje širdyje – nieko nekalbėdami žiūrėkite į vaiką. Susižavėję iki širdies gelmių. Pirmais kartais vaikai pasimeta. Šiuo metu Jausmų pasakų pamokų ciklą (vedė Lolita) baiginėja dvi grupės. Viena mergaitė pagyrimams skirtoje pamokoje, kur žaidžiamas pagyrimų žaidimas taip spoksojo į savo mamą, kuri ją gyrė. Negalėjo patikėti, nesuprato, kas vyksta. Ar ši mama nemyli savo vaiko? Myli! Dar ir kaip! Be tiesiog nežinojo. Dabar – tikiu, kad žinos.
Juk tokia ir yra mūsų misija. 🙂
O kas norite sužinoti daugiau apie meniškai sujungtas muziką ir emocinį ugdymą – skaitykite arba ateikite patys. Šeimoms su vaikais nuo 2 iki 6 metų.
Leidinio Emocijų fėjos herojės taip pat yra gimusios Jausmų pasakose ir vaidina jose labai svarbų vaidmenį. 🙂
Renata Lazdin | tinklaraštis | Mažųjų valdos 