Su provokacijos spindėsiu akyse paklausiu Jūsų: Kaip atšventėte? Ar Jūsų namuose lankėsi Kalėdų senelis (Šv.Mikalojus, Senelis Šaltis etc.)? O gal tiesiog dovanojote dovanas vieni kitiems? Girdėjau nemažai diskusijų apie tai, ar verta vaikams pasakoti apie Kalėdų senelį. Juk neva po to jie labai įsiskaudina sužinoję, kad jo nėra. Ar įsiskaudins Jūsų mažasis priklauso tik nuo Jūsų iškalbos meno, filosofinio požiūrio į gyvenimą ir puoselėjamų vertybių. Man iki šiol senelis egzistuoja. Ir visuomet egzistuos. Kadangi iki metų pabaigos teliko devynios valandos ir širdį apėmęs tam tikras lengvumas, būsiu lakoniška.
Kas pasakė, kad Kalėdų senelio nėra? Kvantinė fizika man padės apginti mano poziciją. Visatos prisišaukimo dėsnis taip pat. Jūsų matomą pasaulį kuriate tik Jūs patys. Vaikai yra tobulai įvaldę šį kūrimo meną.
O dar, pagalvojus, man Kalėdų senelis patinka todėl, kad tai gėrio, kurį atneša gėris vaizdinys. Esi geras? Mandagus? Myli aplinkinius? Padedi jiems? Daliniesi darbais su mama ir tėčiu? Puiku, gyvenimas Tau atsilygins. Kaip buvo surašyta Mažųjų valdų darželio Kalėdinėje, kartu su vaikais suvaidintoje pasakoje “Jei pats esi gerumas – gerumo kupina ir tavo aplinka. O jei tik kokį blogį padarai – lyg veidrodis gyvenimas tau jį grąžina.“
Garsiai ir užtikrintai pasakysiu – palikite vaikams Kalėdų senelį! Ir pasakas, ir istorijas, ir įsivaizduojamus pasaulius. Tai jų esmė.
Jei norite vadinti paprastai, vadinkite Jūsų vaikų žaidimus “vaidmenų žaidimais“. O jei Jums patinka žvelgti giliau – užsiimkite pagalvojimu, kad jie žaidžia ne tik jau žinomus vaidmenis, bet modeliuoja, kuria neegzistuojančius pasaulius, galimas planetas, neįtikėtinus sprendimus, kūrybiškiausius atsakymus. Čia pat prisiminkime prisišaukimo dėsnį – iš esmės vaikai tokie stiprūs, kad gali prisišaukti sau, mums, visai planetai kitokius pasaulius ir kitokius sprendimus. Tai ne šiaip žaidimas. Jie žaidžia mūsų ateitį. Tik su kokiomis materijomis jie turi galimybę žaisti?
Dovydas pastaruoju metu labai užsiėmęs kovomis. Jam tiesiog patinka antrankiai, kardas, šautuvas ir kiti jėgos demonstravimo atributai. Pasidaviau kovoti ir leidžiu su jais žaisti. Bet. Kaskart kai paima juos į rankas džiūgaudama išore (ir kiek nerimaudama vidumi) spalvinu jį – “Oho, koks gynėjas, apsaugosi pasaulį nuo blogio, ačiū, kad rūpiniesi mūsų saugumu!“. Jis žaidė policininką ir nindzią. Tikiu, kad šis spalvinimas ateityje padės jam kurti galimus gėrio laimėjimo pasaulius.
Atėjo metas kai jis pradėjo klausinėti ar mirs. Ar mirs jo bamba ir kitos kūno dalys. Taip taip, link keturių einantys mažyliai jau apie tai klausinėja ir tėvams šiems klausimams reikia pasiruošti. Jei Jūsų pozicija, kad gyveni gyveni, po to miršti ir supūni, tai Jūsų vaikui įveikti mirties baimę seksis sunkiau. Dovydas tarp kitko pažymėjo, kad nusileido iš dangaus į mano galvą ir per žarnas atsidūrė pilvelyje. Štai taip. Manykite ką norite. O aš tuo tarpu manysiu ir pasakosiu, kad vaikai yra nuostabūs galimų pasaulių kūrėjai.
Ek, gal tiek tų minčių. Lengvučių, išskrisiančių į kitus metus, arba liksiančių šiuose metuose. Linkiu visiems gerų metų su Jūsų mažaisiais. Linkiu stiprybės, kantrybės ir pakankamai laiko įžiūrėti jų nepaprastumą, antgamtiškumą…
O jei aplinkoje yra kažkas, kas pliurzina apie tai, kad nesveika skirti vaikų ugdymui per daug dėmesio – nusišypsokite ir palinkėkite jiems gerų metų. Kaip jau išmoko sakyti mano mažasis mokytojas: “Šunys loja, karavanas eina“. Visiems linkiu šiais metais patikimo karavano.
Renata Lazdin | tinklaraštis | Mažųjų valdos 